Provincijoje pamatytas vaizdas nuliūdino: Lietuvoje tai darosi normalu

 (31)
Sykį, einant nuošaliu Lietuviškos provincijos keliuku, mane pralenkė pustuštis vietinio susisiekimo maršrutinis autobusas, kurio keleivis buvo tik vienas žmogus. Nors autobusas ir kursuoja tuo pačiu laiku ir maršrutu vieną kartą per dieną, tačiau ir į jį nesusirenka reikiamas žmonių skaičių.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Tenka dėl vieno žmogaus maršrutą savivaldybei išlaikyti, o kaip kitaip, juk nepasakysi tam vienam žmogui, kad tegu eina sau kaip išmano. Tačiau koks nuostolis savivaldybei. Koks nuostolis visai valstybei...

O kiek tokių atvejų. Reikia būti naiviam ir abejingam, kad nematytum, kas darosi už Vilniaus ribų. Galime mes postringauti apie inovatyvų verslą, apie klestėjimą, apie šviesią ateitį, tačiau taip nieko nebus, jeigu mes atviros tiesos nematysim.

Dauguma buvusių šalies gamyklų, fabrikų, įmonių, verslo kooperatyvų, perspektyvių provincijoje, užmiestyje stovi. Pridėtinė vertė neauga. „Stovi“ šalies ūkis tiesiogine prasme, daug įmonių dirba ant bankroto ribos arba turi laviruoti tarp šešėlio ir atvirumo.

Miestai tuštėja: jeigu paskaičiuotume, kiek žmonių paliko Panevėžį, Kauną, Šiaulius, jau nekalbu apie mažesnius miestelius ir kaimelius, bus siaubingai dideli skaičiai. Kokio dydžio emigracija! Per radiją postringauja apie naujų darbo vietų atsiradimą, bet kieno sąskaita? Manau, atsakymas aiškus – pensininkų ir emigrantų.

Ir nereikia to slėpti – tai yra normalu, juk kitaip būti negali erdvėje, šalyje, kurioje dažnai politikas daryti nieko nenori arba nesugeba. Tada ir rezultatas toks – emigracija, gyventojų skaičiaus mažėjimas, alkoholizmas, mirštamumas, kuris didesnis nei gimstamumas, savižudybės, šiais rodikliais lenkiame kitas valstybes.

Verslo rinkoje yra savaime aiškus principas, kad įmonės vadovu įprastai tampa labiausiai patyręs ir daugiausiai žinių turintis asmuo, taip turėtų būti ir valstybės valdyme, nes tai sudėtingas procesas ir tam reikia žinių, patirties. Tam reikia savos srities specialistų. Tačiau priešingai, politikoje neaišku, kas kam duoklę atiduoda, mano nuomone, įprastai išrenkami asmenys visai be kompetencijos ir patirties.

Mes išrenkame gražų aktorių, kino ar televizijos veikėją, žinomą veidą, matytą TV realybės šou, daug burnojantį bačkos dainių, kuris galbūt bus patikimas, neapvils, gražiai atrodo per TV, laikraščiuose fotogenišką šypseną demonstruoja. Na, gal ir šaunu, bet kas iš to?

Dauguma mąstančių, potencialių ir perspektyvių žmonių tyli ir numoję ranka eina į šoną, užleidžia vietą rėksniams, o tie, kurie daug rėkauja ir/ar viešinasi, dažniausiai sau reitingus kelia, tačiau realybėje nieko daryti nemoka. O kaip gali būti kitaip, kai žmogus, pats savo rankomis nemokėdamas nieko daryti, net vinies į sieną įkalti, eina į politiką ir rinkimų dėka tampa pilnateisiu visuomenės atstovu, dar daugiau – visuomenės vadovu, kuris pradeda mokyti, kaip ir ką daryti, kokiu būdu daryti.

Planus galvoja, įstatymus per naktį kuria, su vėjo malūnais „kovoja“, alkoholizmą pažaboti bando, žmones gyventi moko, „naujus planus“ kuria... Bet gal pirma reikia su senais planais susidoroti? Gal pirma reikia imtis kažko konkretaus? Senus rūpesčius ir problemas sprendžiant iš esmės, įstatymus peržvelgti, kažką kardinaliai keisti, pertvarkyti mokesčių bazę, atsižvelgti į privatų verslą, šalies ūkį ne tik žodžiais, o realiai kovoti su monopoliu ir tada jau galvoti apie emigracijos mastų mažinimą, provincijos užimtumą, kovą su alkoholizmu?

Kas keisčiausiai, kad Lietuvoje tai jau tampa normalu.

Normalu, kad šalies politika tampa visiškai atskirtas nuo visuomenės, kaip koks kosminis laivas, kuris gyvena sau, galvoja sau ir kartais, panašu, kad kuria įstatymus, nutolusius nuo realybės.

Dažnas, net gi apykvailis įstatymo projektas prieš jį įteisinant būna visuomenės svarstomas, apie jį diskutuojama įvairiuose forumuose, tačiau visuotinis pasipiktinimas nugesinamas, nes, žiūrėk, vis tiek per naktį įstatymas priimtas. O kam ta diskusija? Taigi išrinkom tuos, kurie gražiai atrodo ir žino, ko reikia Lietuvai. Ne mums čia, jiems iš aukščiau geriau matyti...

Elementarus sodininkystės principas veikia versle – jeigu nori, kad kažkas užaugtų, nesitikėk iškart gauti viso derliaus, pirma turi žemę įdirbti, ją laistyti, prižiūrėti ir tik po ilgo laiko tikėtis kažką gauti, derliaus bent dalį ragauti, o kaip veikia mūsų valstybės valdymas? Nieko nesodinam, nieko nelaistom, o dividendų tikimės čia, dabar ir iškart!

Ir nereikia postringauti apie lengvatas pradedančiam verslui ir panašiai, visi gerai žinome, kaip tokios lengvatos „veikia“. Kažkam gal ir gerai – pasiseka, bet didžiajai daliai – nieko, tik mokesčiai ir baudos atima bet kokią iniciatyvą.

Duoklių rinkėjai ir mokestiniai įstatymai, berankių politikų įstatymų sukurti, viską pastato į savo vietas, verslui ir iniciatyvai – stop, o tuomet nutinka, kad provincija tuštėja, miestai ir miesteliai baigia išmirt, ir čia nereikia klausti kodėl, čia normalu – toks tokios politikos rezultatas. Tokie lozungai, tokie politikai, tokia ir ateitis.

Nereikia toliau postringauti apie tradicinių ir populistinių partijų skirtumus, kai jau viskas taip susimaišę ir susiplakę – lozungai, siekiai ir tikslai bei jų realizacija labai jau vienoda. Bėda, kad, mano manymu, neturim iš ko rinktis, vieną didesnę blogybe keičiam mažesne ir atvirkščiai.

O Lietuvos provincijoje toliau važiuoja vienas autobusas su vienu keleiviu ant galinės sėdynės 20 km maršrutu. Ir gerai, kad važiuoja bent vienas keleivis, nes gali būti, kad tuoj visai tuščias autobusas važiuos, o gal jau ir visai nebevažiuos.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (63)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog nenuostabu, kad beveik kas antras Lietuvos pilietis mintimis žemėlapyje jau skrenda „svajonių“ šalies link.

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (97)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Žmonių nuomonė pašiurpino: nesuprantu, kaip galima palaikyti eutanaziją (67)

Neseniai skaičiau apie moterį, kuri papuolė į Antakalnio ligoninę ir jos pakraupimą persipildymu. Daug komentatorių pasisakė už eutanaziją. Iš karto prisiminiau veterinarą, kuris 17 metų gydė mūsų katiną. Jis pasakė, kad gyvūnų buvimas paremtas komfortišku gyvenimu, tad kai buvo išsiaiškinta, kad serga vėžiu, pasiūlė užmigdyti.

Nebrangių atostogų idėja Lenkijoje: su žmona likome patenkinti šiuo sprendimu (43)

Galvojate kur įdomiai ir nebrangiai praleisti atostogas šią vasarą, tačiau Lietuvos pajūris nebetraukia? Rekomenduoju aplankyti Lenkijoje esančius Aukštuosius Tatrus.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.