Profesinės mokyklos mokinys: mano siūloma vertinimo sistema - be pažymių

 (18)
Dalinuosi savo patirtimi, mintimis ir pasiūlymais. Šį kartą apie mokslus. Ir stereotipus. Ilgokai brandintas, rašytas prieš bemaž porą mėnesių. Skaitę šį straipsnį pažįstami nuolat siūlė pasidalinti straipsniu čia. Tai štai, ta diena atėjo.
© Shutterstock nuotr.

Kaip didžioji dalis tamsuomenės (save laikantys šviesuomene) mato normalų gyvenimą?

Nuspėti sunku nėra:
1. Gimimas;
2. Gyvenimas iki darželio su tėvais;
3. Ėjimas į darželį. Naujį įgūdžiai ir potyriai. Taip pat - pasenusi ikimokyklinio mokymo metodika;
4. Mokykla. Į ją dažniausia pradeda eiti vaikai būdami 7-erių, tačiau būna visokių nukrypimų nuo vidurkio (12 metų mokslų krimtimo). Taip pat kai kuriuose etapuose - pasenusi mokymo metodika;
5. Universitetas. Dažniausiai 4-eri metai, tačiau dalis studentų renkasi mokytis toliau (magistratūra, doktorantūra);
6. Darbas. Optimalus ir siektinas variantas – jau baigiant studijas susirasti ir užsitikrinti sau darbo vietą po studijų. Dirbti vidutiniškai apie 40 metų „nt kažko“;
7. Sulaukus senatvės gyventi iš pensijos, dažniausiai skųstis, kad pensijos mažos, valdžia bloga, vaikai nusigyveno.

Taigi, turime šį planą. Pagal tamsuomenės supratimą, geras yra tik šis sarašas, o jo nesilaikantys – „kažkokie keisti ir nenormalūs“. Aš neteigiu, kad šis sąrašas yra prastas ar neteisingas, o manau, kad yra, kur tobulėti.

Aš pats mokausi profesinėje mokykloje. Stereotipiniu suvokimu į profesines mokyklas eina visiški veltėdžiai ir banditai. Drįstu iš dalies prieštarauti – neneigsiu – esu šioks toks tinginys.

Taip pat mokiausi ir pakankamai prieštaringos ugdymo krypties – Valdorfo – mokykloje, septynerius metus.

Pari sistema yra labai orientuota į vaiko kūrybiškumą, savarankiškumą, savikritiką (savęs vertinimą). Tame nematau nieko blogo. Tačiau ši sistema, mano manymu, labiau tinka vakarietiškoms šalims, kuriose per daugelį metų išsivystęs tarpusavio supratimas. Šią ugdymo sistemą naudoti tikrai siūlau, tačiau ją būtina pritaikyti kiekvienai šaliai atskirai. Teko mątyti kaip ši sistema nuostabiai veikia Švedijoje. Tačiau kas tinka Švedijai, nebūtinai tiks Lietuvai.

Mano matomi šios sistemos trūkumai:
1.Vaikai nėra paruošiami pakankamai nuožmiai Lietuvos situacijai. Galima sakyti lyg vaikai gyventų inkubatoriuje ir dar su rožiniais akiniais;
2. Vaikų pažangumo nevertinimas Valdorfo sistemoje bei vertinimas tradicinėse mokyklose.

Tai, manau, yra pagrindinės problemos daugumoje ugdymo metodikų. Valdorfo ugdymo metodika remiasi vaikų savikritiniu mąstymu. Taip, mokytojai savoms reikmėms vertina mokinius, tačiau ar vaikas žino, ar jis daro pažangą, ar ritasi žemyn? Tuo labiau tėvai.

Tuo pačiu vertinu ir tradicinį vertinimą pažymiais. Jis irgi nėra tobulas. Jei mokiniui po kurio rašto darbu bus parašytas šešetas ir pastabos, koks šis darbas yra prastas, nes neatitiko temos, ar atitiko, tačiau neturi pradžios ar pabaigos, ar viskas susimaišė, bus noras stengtis? Gal reiktų permąstyti šiuolaikinę mokymo sistemą?

Vertinimas pažymiais dažniausiai remiasi nurodytais vertinimo kriterijais (pvz. lietuvių kalbos rašinių vertinimo kriterijai: atitiko temą ir rėmėsi trimis autoriais, atitiko temą ir rėmėsi mažiau rašytojų, atitiko temą, iš dalies atitiko temą, neatitiko temos), kuriuose palikta labai daug vietos interpretacijoms. Matematikos uždaviniai dažniausiai turi būti sprendžiami nurodytais būdais, o jei jais nesprendi, tavo sprendimas gali būti neužskaitytas.

Alternatyva?

Mano siūloma vertinimo sistema yra be pažymių. Tačiau nesitikiu didelio pritarimo iš tamsuoliškų mokytojų, kadangi reikėtų įdėti pakankamai daug pastangų, gerokai daugiau, nei išraityti vieną ar du skaičiukus. Sistemą sudarytų asmeninis mokytojo bendravimas su mokiniu. Tai būtų mokinio rezultatų aptarimas, kur klydo, kur būtų galima tobulėti, kokie mokinio unikalumai, mokytojo pastebėti galmi gabumai ar talentai. Tačiau vien pastebėjimų nėra gana.

Į šį mokytojo ir mokinio pokalbį turėtų būti ir įtraukti mokytojo patarimai kaip visko to pasiekti, tobulėti. Mokytojai taip pat mėgsta daug ką sakyti labai plačiai, be konkrečių pavyzdžių. Todėl ir šis tekstas greičiausiai neturi nei pradžios nei pabaigos. Bet dėstymą - tai tikriausiai.

Tema tikrai plati. todėl ir man pačiam sunkoka konstruktyviai dėstyti temą, todėl labai tikiuosi sugrįžti prie jos, kai susigulės minčių likutis.

Taip pat noriu paminėti, kad kiekvienas pats (dažniausiai) pasirenka savo kelią. Ir siūlau kiekvienam susikurti savo planą arba paprasčiausiai jo nekurti ir tiesiog gyventi. Taip, galima gyventi lyg ši diena yra paskutinė, tačiau neužmiršti, kad ji gali būti ir nepaskutinė, kad rytoj kažkaip reiks duoną valgyt.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Mokytoja pratrūko: ministre, padarykite namų darbus (650)

Į tamo.lt mokytojai gavo informacinius teiginius iš ŠMM. Kadangi teigiama, jog vyksta polemika atostogų ilginimo klausimu, pabandykime padiskutuoti (grotelėmis pažymėti teiginiai iš gautos žinutės).

Emigrantą pribloškė Seimo narių pasiūlymas: neduoda ramybės, ką daro valdžia (39)

Nors jau ne vienerius metus esu toli nuo Lietuvos, bet kasdien atidžiai seku įvykius savo gimtinėje. Ir kasmet, grįžęs atostogų, pastebiu, kad tiek politinė, tiek ekonominė padėtis čia tik blogėja. Žmonės vis labiau nepatenkinti gyvenimu, atlyginimu ir valdžia.

Vyrą papiktino keista Kauno vairuotojų savybė (172)

Portalo „Kas vyksta Kaune“ redakciją pasiekė pasipiktinusio skaitytojo Igno informacija. Kauno gatvėse vyras esą pastebi keistą vairuotojų elgesį. Pasak jo, daugelis automobilių važiuoja antrąja kelio juosta, nors pirmoji dažniausiai ir būna laisva. Ignas teigia, kad toks neapgalvotas vairuotojų elgesys blogina eismo sąlygas ir gali tapti avarijų priežastimi. Portalas „Kas vyksta Kaune“ kviečia diskusijai šia vairuotojams svarbia tema.

Agresyvaus persekiotojo kelyje vyras negali pamiršti iki šiol: baimės buvo daug (120)

2009 m. iš „Dotnuva – Akademija“ per Kėdainius link Cinkiškio automobilio priekaboje vežiau brangius baldus: 5 gražaus dizaino svetainės kėdes (vienai daugiau nei 200 metų) ir odinių baldų komplektą: du minkštasuolius ir sofą. Baldus nuo lietaus buvau apdengęs permatoma polietilenine plėvele. Už Kėdainių pasivijo „Mersedes-Benz“ vairuotojas (numerio neprisimenu). Kartą bandė lenkti, bet nelenkė, matyt, pasižiūrėjo, įvertino ir laukė akimirkos. Važiavo gal kilometrą, gal du iš paskos per 50 metrų. Matyt, laukė.

Perskaičiau 25-mečio skundus – mano pensija už tavo atlyginimą mažesnė (164)

Perskaičius laišką „Atsipeikėkite: papasakosiu, kaip gyvena ir kiek uždirba 25-mečiai Lietuvoje“ man kilo minčių. Suprantu, kad laišką parašė žmogus, kuriam šiuo metu yra labai blogai. Todėl negalima ant jo pykti, tačiau aš papasakosiu apie save.