Profesinės mokyklos mokinys: mano siūloma vertinimo sistema - be pažymių

 (18)
Dalinuosi savo patirtimi, mintimis ir pasiūlymais. Šį kartą apie mokslus. Ir stereotipus. Ilgokai brandintas, rašytas prieš bemaž porą mėnesių. Skaitę šį straipsnį pažįstami nuolat siūlė pasidalinti straipsniu čia. Tai štai, ta diena atėjo.
© Shutterstock nuotr.

Kaip didžioji dalis tamsuomenės (save laikantys šviesuomene) mato normalų gyvenimą?

Nuspėti sunku nėra:
1. Gimimas;
2. Gyvenimas iki darželio su tėvais;
3. Ėjimas į darželį. Naujį įgūdžiai ir potyriai. Taip pat - pasenusi ikimokyklinio mokymo metodika;
4. Mokykla. Į ją dažniausia pradeda eiti vaikai būdami 7-erių, tačiau būna visokių nukrypimų nuo vidurkio (12 metų mokslų krimtimo). Taip pat kai kuriuose etapuose - pasenusi mokymo metodika;
5. Universitetas. Dažniausiai 4-eri metai, tačiau dalis studentų renkasi mokytis toliau (magistratūra, doktorantūra);
6. Darbas. Optimalus ir siektinas variantas – jau baigiant studijas susirasti ir užsitikrinti sau darbo vietą po studijų. Dirbti vidutiniškai apie 40 metų „nt kažko“;
7. Sulaukus senatvės gyventi iš pensijos, dažniausiai skųstis, kad pensijos mažos, valdžia bloga, vaikai nusigyveno.

Taigi, turime šį planą. Pagal tamsuomenės supratimą, geras yra tik šis sarašas, o jo nesilaikantys – „kažkokie keisti ir nenormalūs“. Aš neteigiu, kad šis sąrašas yra prastas ar neteisingas, o manau, kad yra, kur tobulėti.

Aš pats mokausi profesinėje mokykloje. Stereotipiniu suvokimu į profesines mokyklas eina visiški veltėdžiai ir banditai. Drįstu iš dalies prieštarauti – neneigsiu – esu šioks toks tinginys.

Taip pat mokiausi ir pakankamai prieštaringos ugdymo krypties – Valdorfo – mokykloje, septynerius metus.

Pari sistema yra labai orientuota į vaiko kūrybiškumą, savarankiškumą, savikritiką (savęs vertinimą). Tame nematau nieko blogo. Tačiau ši sistema, mano manymu, labiau tinka vakarietiškoms šalims, kuriose per daugelį metų išsivystęs tarpusavio supratimas. Šią ugdymo sistemą naudoti tikrai siūlau, tačiau ją būtina pritaikyti kiekvienai šaliai atskirai. Teko mątyti kaip ši sistema nuostabiai veikia Švedijoje. Tačiau kas tinka Švedijai, nebūtinai tiks Lietuvai.

Mano matomi šios sistemos trūkumai:
1.Vaikai nėra paruošiami pakankamai nuožmiai Lietuvos situacijai. Galima sakyti lyg vaikai gyventų inkubatoriuje ir dar su rožiniais akiniais;
2. Vaikų pažangumo nevertinimas Valdorfo sistemoje bei vertinimas tradicinėse mokyklose.

Tai, manau, yra pagrindinės problemos daugumoje ugdymo metodikų. Valdorfo ugdymo metodika remiasi vaikų savikritiniu mąstymu. Taip, mokytojai savoms reikmėms vertina mokinius, tačiau ar vaikas žino, ar jis daro pažangą, ar ritasi žemyn? Tuo labiau tėvai.

Tuo pačiu vertinu ir tradicinį vertinimą pažymiais. Jis irgi nėra tobulas. Jei mokiniui po kurio rašto darbu bus parašytas šešetas ir pastabos, koks šis darbas yra prastas, nes neatitiko temos, ar atitiko, tačiau neturi pradžios ar pabaigos, ar viskas susimaišė, bus noras stengtis? Gal reiktų permąstyti šiuolaikinę mokymo sistemą?

Vertinimas pažymiais dažniausiai remiasi nurodytais vertinimo kriterijais (pvz. lietuvių kalbos rašinių vertinimo kriterijai: atitiko temą ir rėmėsi trimis autoriais, atitiko temą ir rėmėsi mažiau rašytojų, atitiko temą, iš dalies atitiko temą, neatitiko temos), kuriuose palikta labai daug vietos interpretacijoms. Matematikos uždaviniai dažniausiai turi būti sprendžiami nurodytais būdais, o jei jais nesprendi, tavo sprendimas gali būti neužskaitytas.

Alternatyva?

Mano siūloma vertinimo sistema yra be pažymių. Tačiau nesitikiu didelio pritarimo iš tamsuoliškų mokytojų, kadangi reikėtų įdėti pakankamai daug pastangų, gerokai daugiau, nei išraityti vieną ar du skaičiukus. Sistemą sudarytų asmeninis mokytojo bendravimas su mokiniu. Tai būtų mokinio rezultatų aptarimas, kur klydo, kur būtų galima tobulėti, kokie mokinio unikalumai, mokytojo pastebėti galmi gabumai ar talentai. Tačiau vien pastebėjimų nėra gana.

Į šį mokytojo ir mokinio pokalbį turėtų būti ir įtraukti mokytojo patarimai kaip visko to pasiekti, tobulėti. Mokytojai taip pat mėgsta daug ką sakyti labai plačiai, be konkrečių pavyzdžių. Todėl ir šis tekstas greičiausiai neturi nei pradžios nei pabaigos. Bet dėstymą - tai tikriausiai.

Tema tikrai plati. todėl ir man pačiam sunkoka konstruktyviai dėstyti temą, todėl labai tikiuosi sugrįžti prie jos, kai susigulės minčių likutis.

Taip pat noriu paminėti, kad kiekvienas pats (dažniausiai) pasirenka savo kelią. Ir siūlau kiekvienam susikurti savo planą arba paprasčiausiai jo nekurti ir tiesiog gyventi. Taip, galima gyventi lyg ši diena yra paskutinė, tačiau neužmiršti, kad ji gali būti ir nepaskutinė, kad rytoj kažkaip reiks duoną valgyt.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Šiuolaikinės kartos problema: ilgalaikiai santykiai lyg antras darbas (75)

DELFI Gyvenimo paviešintas straipsnis apie kartą, kuri atsisako dėti daug pastangų kuriant ilgalaikius santykius ir mieliau renkasi tik seksą, sulaukė DELFI skaitytojų dėmesio ir paskatino pasidalinti asmeniniais išgyvenimais. Jei jūs irgi svarstote, kad šiais laikais sunku užmegzti įpareigojantį ryšį ir norėtumėte paviešinti savo patirtį, rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santykiai“.

Šauktinių kariuomenės grąžinimas: bijau būti palaikytas „vatniku“, bet noriu pasisakyti (242)

Kalbėti apie šauktinių kariuomenės grąžinimą tampa vis labiau beprasmiška ir nejauku. Beprasmiška, nes nuomonė, kuri neatkartoja mums siūlomos, t.y., nuomonė prieš šauktinių kariuomenės grąžinimą, yra kaip šuns balsas, kuris į dangų neina – šauktinių kariuomenė buvo grąžinta, visuotinis šaukimas bus ir šauktiniai iš išimties tapo taisykle. Tad koks tikslas sakyti, kad šio sprendimo nepalaikau, jei realiai jis yra priimtas ir nėra galimybių, kad bus atšauktas?

Sausio 13-oji praėjo: ar dar nepamiršote apie didvyrius? (34)

Sausio 13-oji jaunam žmogui, kuriam neteko patirti, pamatyti, išgyventi tų įvykių, o jei ir teko, tai, ko gero, jie liko gilioje atminties gūdumoje, suteikia tą tikrąją kovos dvasią, kuria gyveno kiekvienas tą naktį gynęs mūsų visų laisvę. Kilusios diskusijos dėl simbolių, kas įprasmina pergalę, ir liūdina, ir iš dalies džiugina. Liūdina, nes ne simbolyje, o pačiame jausme yra visa pagrindinė esmė. Džiugina, nes giname, vertiname ir saugome tai, kas yra tradiciška ir mums visiems vienodai svarbu.

Vairuotojai, apie kuriuos nutylima: ar nereiktų jiems perlaikyti teisių? (297)

Visi žinome, kad neblaivus žmogus už vairo yra didelis blogis, nes yra sulėtėjusi jo reakcija, manevrai – nekoordinuojami ir t.t. ir t.t. Bet kokia yra pensinio amžiaus žmonių reakcija?

30-metį kankina darbo paieškos: nenoriu būti pasityčiojimo objektu (184)

Atviras laiškas – klausimas Seimui, Vyriausybei, LR prezidentei: dirbti ir gauti atlyginimą už darbą esi netinkamas, o atidirbti už socialinę pašalpą tinki. Kodėl?