Trys poreikiai
Pagal H. D. Toro žmogus, kad galėtų užsiimti dvasiniu savo asmenybės bei fiziniu kūno tobulinimu privalo turėti šiek tiek nuosavybės. Ji reikalinga, kad patenkintum tris pirminius pagrindinius poreikius – būsto, maisto ir rūbų. Kai šie poreikiai patenkinti - žmogus įsigyja namuką, butą ar kitokį būstą, ir turi pakankamai lėšų maistui bei rūbams t.y. turi tam tikrą privačią nuosavybę – jis jau nebėra vergas ir jam nėra būtina skirti didžiąją savo laiko dalį trijų išvardintų poreikių tenkinimui. Tada žmonės pasiskirsto į primityvius turėtojus ir buvimo būdą pasaulyje pasirenkančias asmenybes. Turėtojas, paprastai nieko nenori tik turėti daugiau turto, sutaupęs milijoną , taupo antrą, turėdamas milijardą, nori turėti du. Turėdamas kuklų namuką juo nesitenkiną, bet statosi prabangų rūmą – taigi patenkinęs tris pagrindinius poreikius jis nesustoja, nepažvelgia į savo vidų, bet toliau triūsia dėl tų pačių poreikių patenkinimo – nori prabangesnio būsto, gražesnių rūbų, brangesnio ir originalesnio maisto. Prasideda nebe poreikių o tuštybės tenkinimas.
Maža dalis (gal tokių yra ir LR) sukaupę pakankamai turto, kad galėtų pragyventi, likusi laiką paskiria savo asmenybės tobulinimui – sportuoja, gilinasi į mokslus, mėgaujasi kultūros vertybėmis. Stengiasi perprasti save, pažinti pasaulį ir jame gyvenančius žmones, sukurti ką nors gražaus, naudingo ar įdomaus. Galiausiai mąsto ir mėgaujasi gyvenimu bei džiaugiasi pasauliu.
Kaip sustoti?
Japonas milijardierius Macuo – jo turtas siekė 14 milijardų dolerių, perkopęs šešiasdešimtis netikėtai visko atsisakė ir apsigyveno budistų vienuolyne. Medituoja, siekia nušvitimo, mąsto. Maitinasi dubenėlių ryžių, daržovėmis ir puodeliu žalios arbatos kasdien. Savo turtą išdalino labdarai ir giminaičiams, bei savo įkurtai korporacijai, kad galėtų gyvuoti nes joje dirbdami išgyvena koks milijonas japonų.
Šis verslininkas pajuto, kad jis jau nebe žmogus, o tik pinigų „darymo“ mašina. Kad sukaupus keturiolika milijardų tiesiog neįmanoma nekaupti penkiolikto – supratęs, kad tapo tik galingos finansinės mašinos sraigteliu, jis rado savyje jėgų atsigręžti, sustoti ir sugrįžti į žmonių pasaulį. Beje, Macuo, jei tikėti jo autobiografine knyga, visada buvo kuklus bei saikingas – net ir tapęs milijardieriumi rengėsi kukliai, važinėjo geru bet paprastu automobiliu, nepirko prabangos daiktų, maitinosi tais pačiais ryžiais, daržovėmis ir arbata, nerūkė, nevartojo alkoholinių gėrimų. Visą laiką įtemptai dirbo – anksti keldavosi iš darbo grįždavo vėlai vakare... Neturėdavo laiko paskaityti gerą knygą, pažiūrėti filmą, net pabendrauti su žmona ir vaikais. Dabar jis turi laiko viskam – nebeliko įtampos, didžiulio atsakomybės jausmo, baimės, kad jo korporacija bankrutuos, kad viskas žlugs. Gali ramiai gėrėtis žydinčiomis sakuromis, raudonais klevų lapais, sniegu ar mėnulio pilnatimi be jokio slepiamo nerimo ar baimės. Aplankius jį draugui ar giminaičiui – gali ramiai šnekučiuotis, nereikia niekur skubėti, pokalbio nepertraukia telefono skambučiai ir t.t. Jis pagaliau gali gyventi.
Tikslas
Macuo nesigaili, kad keturiasdešimt gyvenimo metų atidavė pinigų darymui – jo įkurta korporacija buvo naudinga Japonijos valstybei, suteikė darbą ir pragyvenimo šaltinį tūkstančiams japonų. Tačiau jis labai džiaugiasi, kad pajėgė sustoti ir išėjo iš užburto rato. Tai tikrai neeilinis Žmogus. LR, kol kas tokių pavyzdžių neturime. Dauguma žmonių pradėję garbinti pinigus nori turėti jų vis daugiau ir daugiau ir visą gyvenimą pašvenčia jų kaupimui. Pinigų darymo tikslu tampa pats jų darymas. Anot E. Fromo tokie žmonės nėra laimingi, nes visą laiką gyvena įtampoje bei baimėje. Jie neturi lygiaverčių bičiulių – tik konkurentus. Jie neturi giminaičių – tik paveldėtojus. Visą laiką turi saugotis plėšikų (be apsaugos net į tualetą nenueisi), bankroto, jiems labai baisiu dalyku tampa infliacija, krizės ir kiti dalykai. Visą laiką jie privalo grumtis nuožmioje konkurencinėje kovoje. Kartu dar turi vaidinti laimingus bei patenkintus gyvenimu... Už pinigus, beje, nenusipirksi nei tikros meilės, nei tikros draugystės, nei tikros pagarbos.
Jaunuolis nusprendžia sukaupti šimtą milijonų dolerių nes nori pastatyti nuostabią savo mylimosios skulptūrą Džomolungmos kalno viršūnėje ir taip įamžinti jos atminimą. Toks tikslas man suprantamas. Gydytojas sutaupęs keliolika milijonų nusprendžia mesti praktiką ir atsidėti moksliniams tyrimas – ieškoti nemirtingumo formulės, efektyvių vaistų nuo vėžio ar dar ko nors. Toks tikslas irgi suprantamas. Tarnautojas, gavęs palikimą, meta tarnybą ir nusprendžia pakeliauti po pasaulį, susipažinti su jo kultūros vertybėmis, apžiūrėti įdomesnes vietas. Toks tikslas irgi suprantamas. Sukaupęs pakankamai turto, vyno mėgėjas meta visus darbus ir nusprendžia paragauti bei pasimėgauti geriausiomis pasaulio vyno rūšimis. Toks tikslas man suprantamas. Tačiau kada gabus ir protingas žmogus visas savo jėgas ir visą savo gyvenimą paskiria pinigų darymui bei kaupimui, pats neturi laiko pabendrauti su šeima, pasimėgauti vynu, pakeliauti ar paskaityti gerą knygą nes visą laiką kišenėje čirškia vienas iš tuzino mobilių telefonų ir reikia spręsti problemas susijusias su pinigų darymu – to aš nesuprantu. O kai šis žmogus važiuodamas dviračiu parko takeliu miršta ištiktas širdies smūgio – man jo gaila. Tiesa, paveldėtojai džiūgauja, o advokatai, nujausdami pelną, taipogi iš pasitenkinimo trina rankas.....