Karo metai. Kokiam Latrui (pavardė redakcijai žinoma) tik duok šautuvą – už degtinės butelį visą dieną be jokių sąžinės priekaištų žudys vietinius žydukus. Vaikus ir moteris. Ramiai ir žvėriškai. Taip ir darė. Vos kilometras nuo miestelio pušynėlyje sušaudyta daugiau žydų, nei tuo metu Girkalnyje gyventojų buvo. Vežė iš aplinkinių miestelių. Lengva buvo, nes vietiniai uoliai dirbo. Už tą patį degtinės butelį. Dar ir dantis išlupinėdami ir čia pat vakare pragerdami.
Pokaris dar baisesnis. Kulkos ir peiliai kirto ne tik žydus. Naktys baimės. Nežinai kas ir ko ateis. Senelio troboje visad po ranka buvo džiovintos duonos pusmaišis. Penki vaikai. Kad bent gyvi iki Sibiro nuvažiuotų. Atėmė viską, ką turėjo. Net ir žemę. Liko tik trobesiai. Ir penki vaikai. Buvę žydšaudžiai labai sėkmingai stribais tapo. Ir vėl tiesiog kasdienis jų darbas kruvinomis rankomis. Ir vėl kaimynas prieš kaimyną, vieni prieš vienus, kiti prieš visus....
1980-tieji. Man 15-ika. Klausiausi senelio pasakojimų ir mano dar jauna vaizduotė aiškiai kažko neaprėpė. Senelis net nemėgo pasakoti. O dar ir bijojo. Tik kartais prasitardavo. Bet tokie faktai, kad pilve žarnos apsiversdavo...
Visą vaikystę mane skriaudė tų pačių žydšaudžių palikuonys. Tai meškerę atims. Tai ausį pasilinksminimui nusuks. Neturėjo senelis ant jų akies. Nueidavo ir vėją pakeldavo. Bėgdavo, suskiai, nes supykusį senelį pažinojo.
Dar tokie trys broliai (pavardės redakcijai žinomos) buvo. Mano dėdė Vladas Danusas (dabar poetas, išleidęs jau trečią eilėraščių rinkinį), to paties mano senelio sūnus, vis kokias nors kaimo kronikas spaudoje rašydavo. Irgi moksliukas buvo. Aukso medaliu vidurinę baigė. O tos kaimo kronikos galite įsivaizduoti kokios buvo. Tokios, koks ir pats kaimas. Nuolat grasino dėdei rankas ir kojas nudžiovinsią. Eilinis konfliktas šokiuose tame pat miestelyje su tais pačiais broliais ir dėdė, gavęs geležimi per galvą, liko paralyžiuotas dešine ranka ir dešine koja visam gyvenimui. Teismas buvo. Bet liudininkų nėra, vienas kitą dangstė ir kaltė taip ir liko neįrodyta. Beje, po šio įvykio vos per keletą metų tie patys broliukai neteko kuris rankos, o kuris kojos. Kaip ir mano dėdė. Greit žemelė pasiėmė visus tris.
Buvau augalotesnis už bendraamžius. Bet fiziškai neatrodžiau tvirtuolis. Be to, buvau moksliukas, tad vietinių „bandiugų“ vyriškumo įtvirtinimui buvau puiki auka. Nemėgau į muštynes veltis, nors viduje viskas ir užvirdavo. O ir ypatingu drąsuoliu nebuvau. Tik jie daug ko nežinojo. Nežinojo, kad kasdien sunkiai dirbu ir galiu pakelti du didžiuosius bulvinius maišus. Taip pat nežinojo, kad nuo 13-kos metų, kaip žmonės sakydavo – spardydavomės. Su metais vyresniu draugu Arūnu nuolat tobulinome kovos įgūdžius. Visi tai kažkiek darė. Bet mes tai darėme sistemingai.
Eilinis konfliktas mokykloje su jau dabar irgi abiem po velėna esančiais pagarsėjusiais vietiniais mušeikomis Meškiu ir Vyniumi (pavardės redakcijai žinomos). Jaunesni. Vienas – metais. Kitas – dviem. Vynius – smulkutis. Bet dviese ir pasimušti tik duok. Kaip ir jų tėvams. Užšeriu į lempas tiesiog mokyklos valgykloje abiems. Nueina abu svirduliuodami. Bet situacija aiškiai nebaigta.
Vienas vasaros vakaras po gero pusmečio. Šokiai mokykloje. Atvykę vienos mokyklos mokiniai vasarai padirbėti iš Kauno. Vietiniams mušeikoms tiesiog garbės reikalas kauniečiams įkrėsti. Su savo draugu Vytautu šokame tarp jų. Matau aiškiai man kauniečių mergaičių rodomą dėmesį. Vakaras visai neblogas. Staiga kojos spyriu į duris įsiveržia tie patys mano paminėtieji Vynius su Meškausku dar ir vyresnįjį „bendramintį“ kartu prisičiupę. Anam jau 25-eri. Jau dukart kalėjime sėdėjęs. Smūgis iš kojos į aparatūrą. Paskui smūgiai tai vienam tai antram kauniečiui. Visi nuščiuvę ir pasimetę. Rūbinėn įspietę trise talžo mano draugelį Vytautą. Aš kiek tolėliau ir manęs dar nepastebi. Kiek tai laiko dvejoju. Paskui kažką garsiai pasakau. Kažkokią nesąmonę. Atsisuka ir kandidatūra jiems pasirodo labai tinkama. Juolab, kad „ sunkioji artilerija“ dabar tikrai nepaves.
Pora žodžių ir „sunkusis centras“ kaip sužvėrėjęs puola spirti kojomis. Vis išsisuku ir traukiuosi. Koridoriaus galas ir trauktis nebėra kur. O ir nenoriu. Pakeliu rankas ir užverda darbas. Tikrai nelengva su trimis, bet gan ilgą laiką negaunu nei vieno smūgio. Dirbu iš visų jėgų. Neskaičiuodamas nei kiek duodu, nei kiek gaunu. Pavargsta. Pauzelė, pora žodžių ir vėl dirbame. Kova užsitęsia.
Kauniečiai stovi tolėliau ir viską stebi. Viena jauna mokytoja pradeda šaukti, kad vaikinai – darykite ką nors. Juk užmuš. Tarp vaikinų ir karatistų ir boksininkų yra. Deja...Užpuolikų ekspresija aiškiai lenkia jų dvasios stiprybę. Tačiau kažkam iš minios toptelėjo sušukti man, jog bėgčiau. Pats kovos įkarštyje to net nebūčiau pamąstęs. Prasiskiriu kelią ir „pučiu“. Vejasi, bet nepaveja. Nuostoliai minimalūs – tik perplėšti marškiniai. Net nei mėlynės niekur neturiu.
1984-tieji. Studijuoju Vilniuje. Savaitgaliui grįžtu tėviškėn. Su draugu dviračiais nuvažiuojame į kaimyninį kaimelį Pramedžiavą, į šokius. Ten pat gyvena ir mano klasiokė Valė Skirmantaitė. Smulkutė ir prie mokslų nekokia, bet labai šauni ir linksma mergaitė. Figūringa. Varvinau į ją seilę. Linksmuolė buvo Valė. Vos ištempdavo trejetui, bet kokį spektaklį kaskart prieš klasę suvaidindavo – net dabar akyse stovi.
Tuose pat šokiuose vėl matau tą patį Meškį su Vyniumi. Eilinis apsikeitimas palydint po šokio į kitą salės pusę mergaitę, stumtelėjimas man pečiu, žodis kitas ir vėl situacija aiški. „Dakasę“ jau iki gyvo kaulo buvo. Pats pasiūlau išeiti kieman. Salytė ankštutė ir žmonių daug. Visi išgriūva kartu žiūrėti spektaklio. Meškis man lyg kažką neaiškiai sako, aš neatsargiai prisileidžiu norėdamas išgirsti, ir gaunu tokį smūgį, kad vos nenugriūvu. Randas antakyje dar ir dabar yra. Kraujas užpila akį, nieko nematau... Bandau nubraukti ir kažką įžiūrėti. Gerai, kad nepuola iškart. Prasivalau kraują ir dirbu savo stiliumi – spyrio metu pagaunu koją ir iš kitos „segu“ į makaulę. Krenta ir keliasi. Dar ir dar kartą. Užverdu visas ir nebelabai jaučiu ribas. Užsimoju spardyti gulintį. Kažkas iš vyrų rikteli, kad nespardyčiau. Susilaikau. Leidžiu atsikelti ir nusvirduliuoti.
Mane apspinta klasiokės. Ramina ir siūlo eiti prie šulinio nusiprausti. Visas kraujais apsitaškęs. Vis stebisi – iš kur aš taip mokąs muštis...
Besiprausiant iš tamsos išnyra trys siluetai. Priekyje jau atsigavęs tas pats Meškis su Vyniumi. Trečio nepažįstu. Situacija jų aiškiai netenkina ir aiškiai rodo ko atėję. Girti ir įsiutę. Gali tu būti koks tik nori, bet niekad neapsisaugosi nuo peilio, geležies ar akmens. Juolab, prieš tris. Valė tiesiog pasiunta ir lekia pašaukti vietinio stipruolio Albiniuko. Labai gerbiamas vaikinas buvo. Visos apylinkės dvipūdės kilnojimo čempionas, nors tik 160 cm ūgio. Valė suspėja laiku ir Albiniukas per kelias sekundes jau vietoje. Agresyvioji chebra puikiai žino, kad konfliktas su juo nieko gero jiems nežada ne tik dabar bet ir ateityje. Albiniuko aiškinimas kategoriškas: „Gavote ir „fyzdinate“ iš čia. Bandomis ant vieno neisite.“ Susižvalgo tarpusavyje ir lėtai pasišalina.
Toliau ėjo armija, studijos, rimtesnis sportas. Į miestelį beveik ir nebegrįžau. Bet daug metų karts nuo karto prisimenu artistę Valę. Nekokią mokinę, bet puikią mergaitę man galbūt gyvybę išgelbėjusią. Ačiū, Valiūte.
Istorija tikra. Visos personažų pavardės redakcijai autoriaus pateiktos, bet, negalint pakalbinti minėtų asmenų, neskelbiamos.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!