To labai nemėgstu. Jam išvykus, stengiuosi trumpam susirasti ką nors, kas padėtų išgyventi laukimą. Sakysit: „Esi nepastovi, bijai vienatvės.“ Galbūt. Bet paskutinis mano nuotykis privertė susimąstyti. Eilinį kartą draugas išvyko, o aš jau tą patį vakarą pradėjau ieškoti „ko nors“. Kaip ir visada sekėsi. Jis – vyriškis iš pakankamai toli, galvojau, kad nelaimingas.
Bendravome paprastai, kaip ir su visais, nieko naujo išskyrus vieną momentą – jis buvo laimingas. Mane tas reikalas privertė susimąstyti. Pavydėjau jam jo žmonos. Norėčiau būti tokia kaip ji. Gal tada ir mano Žmogus niekur neišvažiuotų...
Apie mus sužinojusi žmona manęs neplūdo, nevadino jokiais skaudinančias žodžiais, net kekše nepavadino (nors tokia kartais jaučiuosi, ypač kai būnu su savo Žmogum), man ji net priešiškumo neparodė, tiesiog viską pavertė nuotykiu. Kiek žinau, jam irgi nereikėjo rinktis – ji arba aš. Labai noriu pasakyti, kad ji kvaiša, bet negaliu. Tai aš esu kvaiša, kad turėdama ir mylėdama gerą Žmogų blaškausi tarp nežinia ko. Norėčiau būti tokia žmona ir draugė kartu. Jam tikrai labai pasisekė. Žmonai, manau, mažiau pasisekė (jis vis tik – kvailelis), bet gal viskas bus gerai. Labai to jai linkiu.
Dabar esu pasimetusi, nežinau, ką daryti. Labai noriu viską papasakoti savo Žmogui, noriu būti jam mylinti draugė, dar noriu būti savo Žmogaus suprasta, paguosta, bet bijau, kad gali būti ne kas. O jei manęs Žmogus nemyli? Jei viską kursim ant melo pamatų? Ar mes būsim laimingi?
Gal kas nors buvot patekęs į panašią situaciją? Gal kas iš savo patirties galit ką nors patarti?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pasidalinkite patarimais ir patirtimi!