Pranašingi sapnai perspėjo apie nelaimes

 (52)
Esu daug kartų girdėjusi, kaip žmones kalba neva prieš netenkant kokio artimo giminaičio šunys pradeda kaukti būdose arba pasikeičia kvapas jų namuose. Sunku patikėti, galbūt tai sutapimas, o galbūt jie jaučia, tiksliau užuodžia kokią medžiagą, išsiskiriančią pas žmogų būtent prieš mirtį... To tiksliai nežinau. Tačiau mano močiutės pasakojimai apie įvykius, nutikusius po jos sapnu, iš tiesų padarė įspūdį.
© Shutterstock nuotr.

Pirmą kartą jaunystėje prisisapnavo močiutei paukštė, kuri nutūpė jai ant peties ir niekaip nenorėjo nuskristi. Ji visaip bandė ją nuvyti šalin, tačiau paukštė nesitraukė ir viskas. Ir tuo metu kaip tik sunkiai sirgo jos mama. Visi labai bijojo, nes liga užsitęsė, tačiau po kiek laiko mama pasveiko. Praėjus metams, mano močiutes mama vėl susirgo. Ir kaip nekeista, močiutė vėl susapnavo tą pačią paukštę. Tik šį kartą paukštė nutūpusi jai ant peties, ji nuskrido ir nebegrįžo... Būtent tą naktį mirė jos mama. Galbūt tai tiesiog toks įdomus sutapimas, tačiau kaskart jai pasakojant šią istoriją, kaupiasi ašaros.

Kitą kartą, kai močiutė dar buvo jauna, o jos broliui buvo 18 metų ir jis turėjo išvažiuoti į kitą miestą studijuoti, ji susapnavo, kaip brolis tiesiog verkdamas, šaukdamas prašo, kad leistų jam nevažiuoti. Tiesiog sako - nenoriu važiuoti ir viskas. Po kiek laiko jam jau išvažiavus, o sapną močiutei jau užmiršus, ateina žinia, kad brolis mirė...

Tiesiog išvažiavus į didelį miestą jam buvo gėda nešioti kaimišką kepurę, tad žiemą peršalo, susirgo meningitu ir jo nebeišgydė... Per šią istoriją jau man ašaros kaupdavosi. Galvojau, kad čia pasakoja man dėl to, kad kepurę nešiočiau, bet pasiteiravau giminaičių ir pasirodo, istorija dėl jos brolio tikra. O kaskart, kai ji prisimindavo matytą sapną, gailėdavosi, kad nesustabdė, kad net nepaklausė brolio, ar jis tikrai norėjo važiuoti... Juk pats nieko nesakė, tiesiog išvažiavo, o štai močiutei teko tokia dalia - per sapną sužinoti ar bent jau nuspėti, kad galbūt jis tikrai nenorėjo važiuoti...

Ir kai tik paaugusi pradėjau galvoti, kad gal tai nei sutapimas, nei tikra tiesa, o tiesiog bandymas pamokyti mane, išgirdau apie dar vieną sapną, susijusį su jos dukra. Kai jos dukra susipažino su savo būsimu, kaip vėliau pasirodė, vyru, jai prisisapnavo tokia keista situacija: stovi jos dukra tamsiame kambaryje ir ant jos pilasi visoks purvas iš viršaus ir ji nieko negali padaryti... Per daug nesureikšminusi tokio sapno, ji gyveno toliau. Ir taip susiklostė aplinkybės, kad jai teko dalintis gyvenamąjį būstą su savo dukra bei jos vyru.

Šitaip gyvendami kartu po vienu stogu, po to dar ir pasirodžius dviem anūkėlėms, mano močiute galėjo matyti, kaip gyvena jos dukra savo sukurtoje šeimoje. Ir pasirodo, kad gerai išauginta, išauklėta, aukštąjį išsilavinimą turinti jos dukra kiekvieną dieną patirdavo milžinišką stresą ir spaudimą savo darbe, o kiekvieną vakarą grįžusi namo klausydavosi pavydo scenų ir kęsdavo keiksmų lavinas bei dar daugiau psichologinio smurto iš savo vyro...

Štai taip, sulaukusi daug metų, mano močiutė gailėjosi nesupratusi reikšmės savo sapnų, bet kartu prisipažino ir bijojusi, ką visa tai reiškia... Gaila, kad prieš savo mirtį ji neturėjo galimybės papasakoti, ar matė kokių sapnų, tačiau tik aš viena turėjau stoti akistaton su tuo, ką ji matė nemiegodama... Kelios dienos prieš jai išeinant iš mūsų pasaulio, kaip po to sužinojome, natūralia mirtimi, t.y. nuo senatvės, ji matydavo tai, ko, hmm, realiai nebūdavo.

Kai grįždavau iš mokyklos, namie būdavome tik aš ir močiutė, o tėvai vėlai vakare po darbų tegrįždavo. Ir štai vieną tokią popietę, besikalbant su močiute, ji man sako: o kas tas berniukas, kur stovi už tavęs? Na, kaip tai koks? Štai toks, šiek tiek aukštesnis, tiesiai šalia tavęs stovi... O kur ten toji mergaite bėga link durų? „Ei, mergyt, palauk, - šaukia močiutė, - Kur tu eini?“. Aš, žinoma, siaubo apimta, taip ir nedrįsau niekam papasakoti... Tiesiog savyje laikiau tiek metų ir vis galvojau, kas tai buvo. Galbūt tai tiesiog nuo senatvės - šitaip save įtikinėjau.. Vis dėlto močiutei 84-eri metai buvo... Kitą dieną močiutė vis žiūrėjo į vieną kambario kampą ir šypsojosi. Aš klausiu, kas jai yra, kodėl taip šypsosi. O ji atsako - taigi jos šeima ten stovi, va, visa šeima stovi, tu ką, sako, nematai? Eik pasisveikink, sako, juk jie čia stovi, šalia.

Man net plaukai pašiurpo, vis dėlto tik paauglė buvau! Ir štai trečiąją dieną, penktadienį, dar dabar pamenu lyg butu vakar nutikę, o ne prieš 5 metus, grįžusi iš mokyklos, siaubo apimta, vis dar niekam nieko nesakiusi, jau laukiu, kas bus.

Sėdžiu ir laukiu. Močiutė tiesiog ramiai guli, miega savo lovoje - kambaryje tylu, tik jos kvėpavimas girdisi. Neištvėrus įtampos ir nesulaukus nei vieno iš tėvų, grįžtančių iš darbo, kilo toks stiprus noras išeiti pasivaikščioti! Apsirengiau, pasiėmiau rankinę ir priėjusi prie ramiai miegančios močiutes darkart pažiūrėjau į ją, ar jai viskas gerai, ir ištarusi „sudie“, išėjau pasivaikščioti.

Nuėjau prie ežero, apėjau jį iš kitos pusės, ir atsisėdau ant suoliuko. Už manęs vėjas šnareno medžių lapus, prieš mane telkšojo ežeras, už jo matėsi mano miestas. Šitaip besėdėdama, įsijungiau muziką, tiesiog atsitiktinę radijo stotį. Tuo metu grojo Jakatta „One Fine Day“ ir aš išsitraukiau iš rankinės savo užrašų sąsiuvinį ir pradėjau rašyti... Rašiau savo mintis, kurios netikėtai užplūdo. „Kas būtų, jei aš numirčiau? Vieni liūdėtų, verktų, negalėtų patikėti, kad taip nutiko, kitiems gal net nerūpėtų, ir visi vis tiek gyventų toliau...“. Tiesiog rašiau ir klausiau muzikos. Pradėjau verkti, po kelių minučių nusiraminau ir nusprendžiau grįžti namo.

Man beeinant, suskambo telefonas. Skambina tėtis. „Močiutė mirė, - sako. - Grįžau iš darbo ir, - sako, - močiute mirusi guli“. Aš negalėjau patikėti! Ar tai iš tikrųjų galėjo būti tiesa? Juk manęs nebuvo mažiau nei valandą! Kaip tai galėjo nutikti? Ir tik tada prisiminiau, kad būtent prieš tris dienas, kai močiutė pradėjo matyti, ko aš nemačiau, ji buvo ištarusi: „Tik atneškite, prašau, gėlių ant mano kapo. Nieko daug neprašau, tiesiog gėlių ant savo kapo“. Ir būtent tada suvokiau, kad prieš išeidama, nors visada atsisveikindama su žmonėmis sakau „iki“, aš kažkodėl ištariau „sudie“...

Štai kokia mano istorija. Bandžiau tai aiškintis tiek psichologiniu aspektu, tiek mediciniškai, ir vis dėlto, kas tai buvo, vis dar nesuprantu. Sutapimai, ar kai kas daugiau? Galbūt kada nors rasiu į tai atsakymus.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Tiki antgamtiniais dalykais, ar ne, šiurpios istorijos apie namuose prasidedančius keistus reiškinius - nesuprantamus bildesius, vietas keičiančius daiktus ar neįprastus vaizdinius – priverčia susigūžti kone kiekvieną. DELFI jau rašė apie tai, kaip spiritizmo seansą namie atlikusios merginos teigia, jog jų namuose nesibaigia baisiausi dalykai.

Teiraujamės Jūsų – ar esate atsidūrę panašioje situacijoje, ar girdėję panašių šiurpių istorijų? O galbūt manėte, jog susidūrėte su antgamtiniais reiškiniais, o vėliau išsiaiškinote, jog šių priežastis – itin paprasta, tarkim, statybinis brokas?

Laukiame Jūsų istorijų ir pasakojimų el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Istorija“ iki sausio 20 d. Įdomiausios istorijos autoriui padovanosime M. Solonin knygą „Katastrofos chronologija“.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (87)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.

Įvertino muzikos festivalį Lenkijoje: įėjimas nemokamas, bet vargiai kartočiau (49)

Po skandalingai pasibaigusio „Granatos Live“ festivalio, daugelis skaitytojų pradėjo žiūrėti skeptiškai į masinius renginius. Taip jau sutapo, kad prieš savaitę pats buvau nuvažiavęs į vieną didžiausių pasaulio festivalių – „Woodstock“ Lenkijoje, kuris turėjo priminti legendinį koncertą tokiu pačiu pavadinimu JAV. Skaitykite toliau ir sužinosite, ar verta ten važiuoti.

Leidimas vedžioti augintinius paplūdimiuose papiktino: jei šuo su skafandru, tuomet pritariu (159)

DELFI paskelbta informacija, kad Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga patvirtino naują tvarką, kai leidžiama eiti į paplūdimį su augintiniais, sukiršino DELFI skaitytojus. Gyvūnų mylėtojams džiūgaujant, skeptikai, deja, išsakė priešingą nuomonę.

Nusifotografavo prie Sosnovskio barščio – augalo dydis stebina (23)

DELFI skaitytojas Ričardas Suslavičius užfiksavo rekordinio dydžio Sosnovskio barštį ir pasidalino nuotrauka su redakcija.