Pralaimėjimas bosniams: atvažiavom medalių, vos patekom į kitą etapą

 (25)
Po rungtynių iš draugo gavau žinutę: „Ačiū Dievui...“. Ačiū Dievui ir Lino Kleizos tritaškiams. Nes kitu atveju būtų ne minus 6 taškai, o minus krepšinio čempionatas.
Martynas Pocius
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Nebežinau ko tikėtis, kokio žaidimo ar kokio scenarijaus laukti. Tai neįmanoma. Žinau vieną - kad dvi paskutines rungtynes buvo sunku žiūrėt krepšinį. Nebuvo to „kaifo“. Nebuvo nei malonumo žiūrėti, nei, tikriausiai, malonumo žaisti rungtynes. Atrodo, jaučiasi tas „grūzas“ per ekraną.

Nesuprantu tų naivių optimistų, sakančių, kad čia viskas normaliai, dabar kitame etape viskas bus gerai, kils forma... Gerai, aš irgi to noriu. Noriu, kad pradėtume žaisti gerai, gražiai ir laimėtume. Bet aš taip pat noriu, kad pasaulyje nebūtų karo, bado, žmonės nežudytų vieni kitų, turėtų darbo. Tikiuosi, bet nelabai tikiu.

Aš labai noriu, kad mūsų rinktinė gerai sužaistų ir džiugintų visus žaidimu bei rezultatais. Bet tarp norų ir realybės yra didelis skirtumas. Rinktinė neranda savo žaidimo, žaidžia baisiai. Ne vietiniai ekspertai, o treneris ir žaidėjai apie tai kalba.
 
Darjušas Lavrinovičus: „Turime suprasti, kad nesame tokia talentinga komanda, kuri be darbo pasieks pergales. Aikštėje turime dirbti, arti, kad nugalėtume ir kažką pasiektume“.
 
Taip, kaip buvo iki šiol, neveikia, reikia kažką greitai taisyti, keisti. Su draugu kalbėjome, kad neaišku net ką kaltinti - ar žaidėjus, ar trenerį. Tai yra, kam labiausiai reiktų pasitempti. Aišku, spauda ir internautai jau kala Joną Kazlauską prie kryžiaus ir kabina visą kaltę jam. Pavasarį jis buvo Graikijos, Kinijos ir CSKA vyriausias treneris, vedantis komandas į pergales, o dabar jau tampa nusenusiu matematiku. Greitai dingo meilė.

Gal dar palaukim. Treneris patyręs, suaugęs žmogus, manau, ir pats supranta, kad nesiklijuoja žaidimas, kad reikia kažką keisti. O patirties tam turi labai daug. Tik reikia būt lanksčiam.
Jau net prasideda kalbos, kad va, Kęstutis Kemzūra būtų visai gerai. Juk kaip žaidėm 2010 metais...Nostalgija.

Tai gal dar prisiminkim Atlantos olimpiadą ir susigrąžinkim Vladą Garastą? Kažkaip mažai palaikymo šūkių susilaukė Kęstas, pralaimėjęs „Eurobasket“ Lietuvoje ir olimpiadą Londone. Nebuvo tiek daug norinčių, kad pasiliktų trenerio poste. Tuomet jau visiems buvo per daug kalbų apie širdis ir pasiaukojimą, norėjosi schemų. Va, jas gavom, bet jau netinka.

Kad kiekvienose rungtynėse atsiranda vis naujas lyderis (rezultatyviausias žaidėjas), jau nėra gerai. Kad treneris taiko startinį penketą pagal priešininkus, jau nėra gerai. Visi labai norėjo vakar brolių rungtynių pradžioje. Nes prieš tai jie tikrai turėjo gerą mačą. Sėdėjo pusė ekspertų prie televizorių ir garsiai šaukė: kodėl, Kazlauskai, kodėl? Matėm, kaip „įsimėtė“ Mirza Teletovičius, kai išėjo abu broliai po pertraukos.

J. Kazlauskas: „Jie netiko šiose rungtynėse, jeigu sąžiningai. Tuomet būtų buvęs žaidimas, kas kam daugiau įmes. Deja, šiandien nesužaidė kai kurie jauni mūsų krepšininkai ir man reikėjo brolių pagalbos“.

Tai gal treneris nėra toks kvailas? Gal ne veltui neleido brolių pradžioje? Ir tai juos išleido matydamas, kad pasirinktas priekis nelabai pažaidė per pirmus du kėlinius. Žaidė „va bank“, vos neprisižaidė. Bet ką daryti, kai žaidėjai nesužaidžia? Ką daryti, kai Jonas Mačiulis per rungtynes su Juodkalnija prameta visus 9 metimus, o Mantas Kalnietis su bosniais pataiko 5/20? Ir meta laisvi?

O šie žaidėjai turi būti aikštėje, nes nelabai kuo keisti yra. Aišku, būna juodų dienų visiems. Bet ar treneris kaltas, kad profesionalus žaidėjas neįmeta laisvas? Kiek vakar metimų pabaigoje buvo mesta būnant visiškai laisviems? Labai daug.

Komandai reikia kažkokio sukrėtimo. Reikia netradicinių metodų. Gal reikia atsisėsti ir pasikalbėti nuoširdžiai visiems, be „nesąmonių“, vyriškai? Profesionalūs žaidėjai žino, kaip reikia išbėgti iš užtvaros, kaip atsitverti priešininką, kaip išmesti kamuolį. Bet kažkodėl visi šitie elementai neveikia. Reikia nustoti maivytis ir išsiaiškinti, kur bėdos. Jei žaidėjai netiki trenerio taktika, tai turi būti išsakyta. Jei kažkuris žaidėjas piktybiškai nežaidžia pagal planą, reikia jį „atkabinti“. Juk ir treneriai, ir žaidėjai supranta, kad taip nesigauna. Reikia kažkaip „nuleisti“ kraują, sumažinti susidariusią įtampą. Taip paprastai pasitreniravus ir pailsėjus nieko nesigaus. Yra kapitonas, yra trenerio asistentai, galų gale, Juozukas yra. Turi kažkas prabilt komandoje apie problemas. O jas įvardijus sprendimai lengviau ateis.

Laiko yra, bet labai nedaug. Reikia keisti istoriją ir parodyti, kad net pradėjus čempionatą sunkiai galima gerinti žaidimą. Kad galima pradėti žaist užtikrintai, išnaudoti savo privalumus ir paslėpti trūkumus. Nes kitu atveju lagaminai jau sukrauti, tėra klausimas, kada juos reiks vežt į oro uostą. Ir pagal dabartinę situaciją, be šokoladinių ar medinių medalių nieko geriau nebus.

p.s. kartais pagalvoju, kaip gerai tiems žmonėms, kurie nemėgsta ir nežiūri krepšinio - „sutaupo“ daug nervinių ląstelių.

www.facebook.com/krepsinioblogas

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Skaičiuojate, kad per mėnesį pakanka poros šimtų eurų? Pasižiūrėkite į mano išlaidas (908)

Nustačius, kad minimalių poreikių krepšelis, iš kurio žmogus per mėnesį galėtų išgyventi, yra 238 eurai per mėnesį, DELFI pasiteiravo skaitytojų, ar jiems tokios sumos pakaktų. DELFI Piliečiui parašė ne vienas skaitytojas, norintis išsakyti savo nuomonę. Pavyzdžiui, vieniša mama Erika tikina, kad gaudama didesnes pajamas negali sau daug ko leisti. Publikuojame jos mintis.

Lietuvišką filmą kine pasižiūrėjusi mergina priėmė rimtą sprendimą (268)

Augau su amžinu klausimu. Likti ar palikti? Dilemos labai drasko širdelę. Ir aš esu blaškoma, nes nežinau, kur mano namai bus po trijų mėnesių, išlaikius paskutinį egzaminą. Nes vis dar nežinau kokiu būdu galėčiau tapti laiminga. Svetur lengvi pinigai, bet sunki dūšia. O Lietuvoje laisvą gyvenimą vis dar turi užsitarnauti.

Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių (2696)

Tikriausiai visiems pažįstamas jausmas – po švenčių ateina kažin koks liūdesys, širdgėla... Mokslininkai sako, kad tai normalu. Tačiau man liūdesys atėjo dar per pačią šventę ir su labai konkrečia priežastimi...

Laiškas tautiečiams: užteks gyventi vien dėl savęs (411)

Vasario 16-ąją Lietuvoje kasmet minima valstybės atkūrimo diena. Jau beveik 100 metų prabėgo nuo kiekvienam iš mūsų reikšmingo įvykio – Nepriklausomybės Akto pasirašymo 1918 m. Nuo to laiko mūsų šalyje įvyko daug pokyčių įvairiose srityse: politikoje, ekonomikoje, socialiniame bei kultūriniame gyvenime. O ar kada susimąstėme, ką mums kiekvienam asmeniškai reiškia nepriklausoma Lietuva? Kaip pasikeitimai padarė įtaką mūsų gyvenimui ir kokį indėlį įnešėme mes patys?

Sužinojusi, ką senelis padarė vaikui, mama jį skaudžiai pamokė (267)

Jau kurį laiką galvojau parašyti šia tema, ir pagaliau susikaupiau. Spekuliacijos smurto tema pasiekė kritinę ribą. Savo laišku nieko neagituoju, tiesiog pasidalinu savo istorija, kaip pavyko sutramdyti vyro tėvą.