Pralaimėjimas bosniams: atvažiavom medalių, vos patekom į kitą etapą

 (25)
Po rungtynių iš draugo gavau žinutę: „Ačiū Dievui...“. Ačiū Dievui ir Lino Kleizos tritaškiams. Nes kitu atveju būtų ne minus 6 taškai, o minus krepšinio čempionatas.
Martynas Pocius
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Nebežinau ko tikėtis, kokio žaidimo ar kokio scenarijaus laukti. Tai neįmanoma. Žinau vieną - kad dvi paskutines rungtynes buvo sunku žiūrėt krepšinį. Nebuvo to „kaifo“. Nebuvo nei malonumo žiūrėti, nei, tikriausiai, malonumo žaisti rungtynes. Atrodo, jaučiasi tas „grūzas“ per ekraną.

Nesuprantu tų naivių optimistų, sakančių, kad čia viskas normaliai, dabar kitame etape viskas bus gerai, kils forma... Gerai, aš irgi to noriu. Noriu, kad pradėtume žaisti gerai, gražiai ir laimėtume. Bet aš taip pat noriu, kad pasaulyje nebūtų karo, bado, žmonės nežudytų vieni kitų, turėtų darbo. Tikiuosi, bet nelabai tikiu.

Aš labai noriu, kad mūsų rinktinė gerai sužaistų ir džiugintų visus žaidimu bei rezultatais. Bet tarp norų ir realybės yra didelis skirtumas. Rinktinė neranda savo žaidimo, žaidžia baisiai. Ne vietiniai ekspertai, o treneris ir žaidėjai apie tai kalba.
 
Darjušas Lavrinovičus: „Turime suprasti, kad nesame tokia talentinga komanda, kuri be darbo pasieks pergales. Aikštėje turime dirbti, arti, kad nugalėtume ir kažką pasiektume“.
 
Taip, kaip buvo iki šiol, neveikia, reikia kažką greitai taisyti, keisti. Su draugu kalbėjome, kad neaišku net ką kaltinti - ar žaidėjus, ar trenerį. Tai yra, kam labiausiai reiktų pasitempti. Aišku, spauda ir internautai jau kala Joną Kazlauską prie kryžiaus ir kabina visą kaltę jam. Pavasarį jis buvo Graikijos, Kinijos ir CSKA vyriausias treneris, vedantis komandas į pergales, o dabar jau tampa nusenusiu matematiku. Greitai dingo meilė.

Gal dar palaukim. Treneris patyręs, suaugęs žmogus, manau, ir pats supranta, kad nesiklijuoja žaidimas, kad reikia kažką keisti. O patirties tam turi labai daug. Tik reikia būt lanksčiam.
Jau net prasideda kalbos, kad va, Kęstutis Kemzūra būtų visai gerai. Juk kaip žaidėm 2010 metais...Nostalgija.

Tai gal dar prisiminkim Atlantos olimpiadą ir susigrąžinkim Vladą Garastą? Kažkaip mažai palaikymo šūkių susilaukė Kęstas, pralaimėjęs „Eurobasket“ Lietuvoje ir olimpiadą Londone. Nebuvo tiek daug norinčių, kad pasiliktų trenerio poste. Tuomet jau visiems buvo per daug kalbų apie širdis ir pasiaukojimą, norėjosi schemų. Va, jas gavom, bet jau netinka.

Kad kiekvienose rungtynėse atsiranda vis naujas lyderis (rezultatyviausias žaidėjas), jau nėra gerai. Kad treneris taiko startinį penketą pagal priešininkus, jau nėra gerai. Visi labai norėjo vakar brolių rungtynių pradžioje. Nes prieš tai jie tikrai turėjo gerą mačą. Sėdėjo pusė ekspertų prie televizorių ir garsiai šaukė: kodėl, Kazlauskai, kodėl? Matėm, kaip „įsimėtė“ Mirza Teletovičius, kai išėjo abu broliai po pertraukos.

J. Kazlauskas: „Jie netiko šiose rungtynėse, jeigu sąžiningai. Tuomet būtų buvęs žaidimas, kas kam daugiau įmes. Deja, šiandien nesužaidė kai kurie jauni mūsų krepšininkai ir man reikėjo brolių pagalbos“.

Tai gal treneris nėra toks kvailas? Gal ne veltui neleido brolių pradžioje? Ir tai juos išleido matydamas, kad pasirinktas priekis nelabai pažaidė per pirmus du kėlinius. Žaidė „va bank“, vos neprisižaidė. Bet ką daryti, kai žaidėjai nesužaidžia? Ką daryti, kai Jonas Mačiulis per rungtynes su Juodkalnija prameta visus 9 metimus, o Mantas Kalnietis su bosniais pataiko 5/20? Ir meta laisvi?

O šie žaidėjai turi būti aikštėje, nes nelabai kuo keisti yra. Aišku, būna juodų dienų visiems. Bet ar treneris kaltas, kad profesionalus žaidėjas neįmeta laisvas? Kiek vakar metimų pabaigoje buvo mesta būnant visiškai laisviems? Labai daug.

Komandai reikia kažkokio sukrėtimo. Reikia netradicinių metodų. Gal reikia atsisėsti ir pasikalbėti nuoširdžiai visiems, be „nesąmonių“, vyriškai? Profesionalūs žaidėjai žino, kaip reikia išbėgti iš užtvaros, kaip atsitverti priešininką, kaip išmesti kamuolį. Bet kažkodėl visi šitie elementai neveikia. Reikia nustoti maivytis ir išsiaiškinti, kur bėdos. Jei žaidėjai netiki trenerio taktika, tai turi būti išsakyta. Jei kažkuris žaidėjas piktybiškai nežaidžia pagal planą, reikia jį „atkabinti“. Juk ir treneriai, ir žaidėjai supranta, kad taip nesigauna. Reikia kažkaip „nuleisti“ kraują, sumažinti susidariusią įtampą. Taip paprastai pasitreniravus ir pailsėjus nieko nesigaus. Yra kapitonas, yra trenerio asistentai, galų gale, Juozukas yra. Turi kažkas prabilt komandoje apie problemas. O jas įvardijus sprendimai lengviau ateis.

Laiko yra, bet labai nedaug. Reikia keisti istoriją ir parodyti, kad net pradėjus čempionatą sunkiai galima gerinti žaidimą. Kad galima pradėti žaist užtikrintai, išnaudoti savo privalumus ir paslėpti trūkumus. Nes kitu atveju lagaminai jau sukrauti, tėra klausimas, kada juos reiks vežt į oro uostą. Ir pagal dabartinę situaciją, be šokoladinių ar medinių medalių nieko geriau nebus.

p.s. kartais pagalvoju, kaip gerai tiems žmonėms, kurie nemėgsta ir nežiūri krepšinio - „sutaupo“ daug nervinių ląstelių.

www.facebook.com/krepsinioblogas

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (47)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (269)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.

Atsakymas Andriui Užkalniui: negrįšiu, kadangi Britanijoje bent jau kainos nekyla taip greitai (70)

Apie gerbiamo Andriaus Užkalnio žąsų riebumą diskutuoti neverta, nes juk dėl skonio nesiginčijama, bet štai šio autoriaus straipsnis „Emigrante, varyk iš Britanijos, kol nevėlu“ sukėlė abejonių ir norą įkišti savo spausdintą trigrašį.