Kalbant iš asmeninės patirties, nemaža dalimi atvejų bei, pabrėžiu, neapibendrinant nė vieno teiginio, pirmąsias keturias klases nemaža dalis vaikų, kurie yra bent jau minimaliai motyvuoti, mokosi, trokšta geresnių įvertinimų išties nuoširdžiai, nors ir ne visi, tam, kad tai pasiektų, įdeda pakankamai darbo.
Tuomet seka mokymasis pažymiui. Egzaminai dar toli, mokyklinės programos ne tokios įtraukiančios, kad eilinis moksleivis galėtų prisiversti mokytis nuoširdžiai sau, taigi, telieka mokytis pažymiui. Visą brendimo laikotarpį, kai žmogus formuojasi kaip asmenybė, jis dažniausiai iš mokyklos neišeina tapęs geresniu, labiau išprususiu žmogumi, kuris, baigęs mokyklą, gali padaryti pasaulį, kuriame gyvena, bent kažkiek geresnį.
Jis įsisavina mokytojo diktuotą arba vadovėlyje skaitytą informaciją arba ne, bei priklausomai nuo to gauna pažymį - gerą arba ne. Tai visa šiandieninės mokyklos esmė. Iki vienuoliktos klasės. Vienuolikta ir dvylikta klasės dedikuotos jo didenybei egzaminui – tam, kurio vardą tuos dvejus metus ypatingo sureikšminimo kontekste linksniuoja tiek mokiniai, tiek mokytojai. Iki tol kai kuriems buvę svarbūs pažymiai ypač vienuoliktoje klasėje tampa ne itin reikšmingu dalyku. “Viską parodys egzaminai” - tai girdime tiek iš mokytojų, tiek iš mokinių lūpų.
Nesvarbu, ką tu iki šiol nuveikei, ne taip svarbu, kas tu esi per žmogus, ką gyvenime planuoji nuveikti (ne, ne „kur stosi“, o būtent – kokio gyvenimo tu trokšti, kam jį tau atrodo prasminga paskirti), nesvarbu ir kokiose olimpiadose tu dalyvavai, kokias laimėjai, į kokią sritį esi įsigilinęs. Svarbu, ką tu parodysi egzaminų – tuomet iš esmės vienintelio gyvenimo tikslo, jo finišo tiesiosios – metu. O kad ta finišo tiesioji būtų išties tiesi...
Ji yra stumdoma, perkeliama metai iš metų, o tie, kurie toje „tiesiojoje“ mojuoja finišo vėliavomis, neturi jokios nuosaikios vizijos, kur galų gale ta finišo linija turėtų apsistoti, kokia apskritai turėtų būti prasmė finišuoti – egzaminų užduotys, tų užduočių tikslas, mokinio gebėjimai, kurie yra tikrinami, keičiasi nuolat. Dažniausiai ne iki galo aišku, kuria kryptimi.
Vienas nuostabus į egzaminų vykdymo tvarką įtrauktas išradimas – laiko limitas. Ne bet koks, o pakankamai trumpas. Nesvarbu, egzistuoja jis ir kitose valstybėse ar ne, yra jis toks trumpas kitose valstybėse ar nėra, mažiau nuostabiu dalyku tų varganų poros ar šiek tiek daugiau valandų, vainikuojančių dvylika metų, praleistų mokykloje, tai nepadaro. Mat mokiniai, jei jiems nebūtų duota tik tiksliai tiek laiko, kiek jo reikia tam, kad paskubomis būtų užpildytas atsakymų lapas, kartais net nepaliečiant juodraščio, ko gero, patalpoje, kurioje vykdomas egzaminas, praleistų ir naktį.
O vykdymo tvarką prižiūrintys mokytojai, matyt, grįžę namo, kristų kryžiumi, jei jiems sėdint ir spoksant į triūsiančius mokinius tektų praleisti tiek laiko, kiek eilinis samdomas darbuotojas eilinę darbo dieną praleidžia biure. Garsiausiems pasaulio mokslininkams tam, kad padarytų svarbiausius mokslo atradimus, ką nors išrastų, prireikė labai daug laiko - pradedant pirmaisiais bandymais baigiant „Eureka“ momentu. Jei kas nors būtų įgrūdęs A. Einšteiną į laboratoriją ir pasakęs: „Turi mėnesį ir ne daugiau sumąstyti kažką įdomaus apie gravitaciją!“, ko gero, pasaulis nebūtų išvydęs bendrosios reliatyvumo teorijos.
Žinoma, galbūt ir nėra pernelyg tikėtina, jog moksleivis fizikos egzamino metu, jei jis truktų pakankamai laiko, netyčia galų gale neginčijamai pagrįstų Higso bozono egzistavimą, tačiau žmogus, mąstantis lėčiau ar nebūtinai viską „iškalęs“, tikrai galėtų be jokio streso, kurio daugiausia per pirmąsias ir paskutines egzamino akimirkas, analizuoti užduotis, mąstyti bei galimai pasiekti tokių rezultatų, kokių išties yra vertas.
Visa mūsų ir kai kurių kitų pasaulio šalių švietimo sistema daro mus vis mažiau pajėgius mąstyti savarankiškai, atrasti, kurti kažką, kas įdomu bei galimai naudinga mums ir kitiems. Ir kai yra žengiamas mažas žingsnelis dalinės pažangos link - mokytojas, užuot diktavęs, liepia susirasti informaciją patiems, nemažai daliai mokinių tai nepatinka, o perkalbėjus mokytoją galų gale diktuoti, klasėje pasigirsta džiaugsminga gaida.
Mokinius galima suprasti – jei mokytojas diktuos, didesnė tikimybė atėjus į egzaminą atsakymo lape it automatui išdėstyti visą „tiesą“, o ir šiaip savarankiškai dirbti ir mąstyti niekas nepratino, kartais ir pačiam pratintis iš dalies trukdė, tad greitas, ekspromtu atliekamas persiorientavimas prie kitokio mąstymo būdo mokinio ir apskritai bet kurio žmogaus smegenims mažų mažiausiai gali sukelti nedidelį šoką. Šoką, kurio, norint gyventi pilnavertį gyvenimą intelektualiniu požiūriu, patyrimas neišvengiamas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!