Pastebėta, jog vidutiniškai rašančių moksleivių ar studentų beveik nėra, kitaip tariant, jaunimas arba rašo labai gerai, arba daro galybę gramatikos klaidų. Taigi, kas lemia sumažėjusį jaunosios kartos raštingumą ir kokios to pasekmės?
Visų pirma, pradėsiu nuo to, kas niekam nėra paslaptis - šiuolaikinis jaunimas yra kompiuterizacijos „pasekmė“. Tipinis paauglys, atsikėlęs ryte nebeskuba valytis dantukų, praustis, rengtis ir pusryčiauti, atvirkščiai, jis skuba patikrinti, ar niekas nepamėgo („nepalike‘ino“) jo praeitą naktį publikuoto būsenos atnaujinimo viename populiariausių socialinių tinklapių.
Didėjanti priklausomybė kompiuteriui ir jo teikiamoms privilegijoms, kurias nesuklysčiau pavadindama žalingomis, kelia didelę grėsmę jaunimo vystumuisi. Taip, internetas yra nuostabus dalykas šiuolaikiniame pasaulyje, kai gali laisvai ir nevaržomai bendrauti su žmonėmis iš skirtingų miestų, šalių, tačiau informacinės technologijos daro įtaką ir mūsų protui bei gebėjimams.
Socialiniai tinklai – įrankis bendrauti, dalintis informacija, tapti populiariam, tačiau ne raštingam ir išprususiam. Gyvenimo sutelkimas į virtualų pasaulį tapo pražūtingas. Noras parodyti visiems praūžusio vakarėlio nuotraukas tapo svarbiau už poreikį pavalgyti ar lengvai prasimankštinti, o blogiausia, kad troškimas kuo greičiau perduoti informaciją tapo gramatikos priešu.
Šiandienos jaunimas susirašinėja dažniausiai ne lietuviškais raštmenimis, praktiškai nededa skyrybos ženklų, vartoja žodžius iš kitų kalbų (anglų, rusų). Viskas būtų puiku iki to momento, kai tai persikelia ir į literatūrinį rašinį mokykloje, referato pastraipą universitete ar motyvacinio laiško rašymą norint gauti darbą. Jaunimas nejučiomis pradeda rašyti be nosinių raidžių, ilgas „gyvenimas“ netikėtai pavirsta trumpu „givenimėliu“, o šuo tampa „šo“. Juokinga? Man truputį, bet tik ne tada, kai tai pavirsta masiniu, sparčiai plintančiu reiškiniu.
Galbūt daugelis atsimena, rodos, visai neseniai praūžusią madą vietoj „i“ raidės rašyti „j“, o „v“ pakeisti į „w“. Dėkui dievui, šiai madai pasidavė ne visi, tačiau atsirado ir tokių, kurie norėjo tapti itin „madingais“, kai visą diktantą parašė maždaug taip: „ Aldona, septjntokų mokytoja, wakare, po darbo, skajtė ir tajsė sawo mokjnjų djktantus ir njekajp negalėjo suprasti, kas juose buwo parašyta.“
Ne paslaptis, jog yra jaunų žmonių, kurie rašo taisyklingai. Tačiau natūraliai kyla klausimas, kodėl vieni nori ir stengiasi tapti raštingi, o kiti apie tai net negalvoja ir to nesureikšmina. Kalbėdami apie raštingumą mokykloje, moksleivius galima skirstyti į dvi grupes. Viena jų - stropūs mokiniai, kurie nori gerai išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą ir mato tikslą bei svarbą mokėti gimtąją kalbą. Tačiau yra ir tokių, kurie iš principo nesimoko, o galbūt ir tingi, nes, pasak jų, lietuvių kalbą vartoja tik maža dalis žmonių ir žymiai svarbiau yra mokėti anglų kalbą, kuri yra pripažįstama visame pasaulyje.
Akivaizdu, kad didžiausia problema yra požiūryje. Jaunimas nebetiki tuo, ką daro, o tai yra todėl, kad jie netiki ateitimi. Daugelis moksleivių galvoja apie emigraciją, nes jie, visų pirma, nebenori būti valdžios marionetėmis, nenori dirbti už minimalų atlygį ir kiekvieną dieną galvoti, ką pavalgyti. Jaunimas šiais, technologijų laikais, yra itin įžvalgus ir, sakyčiau, kritiškas. Tie patys socialiniai tinklai, pažįstami žmonės iš viso pasaulio, nuotraukos, sėkmingos emigravusių draugų istorijos masina siekti to paties, nes visiems atrodo, jog ten, kažkur, Amerikoj, yra geriau, todėl neretai yra spjaunama į savo kalbą, kuri yra mūsų kultūros, galų gale, mūsų pačių dalis.
Daugelis galvoja, kad būtent neraštingi, neišprusę išlekia dirbti svetur, tačiau pažiūrėkim, kas vyksta mūsų Lietuvoje. Argi tie, kurie liko, visi geba parašyti „ačiū“, „grąža“ ar net „Lietuva“.
Žinau, jog pasipils galybė komentarų apie tai, jog mokytis lietuvių kalbą yra beprasmiška ir kad svarbiausia mokėti tą kalbą, kuria susikalbėsi visame pasaulyje. Tačiau skubu paprieštarauti, kad tie, kurie dedasi anglų kalbos žinovais, nėra kartais tokie jau ir „kieti“, nes jie daro elementarias klaidas, kurių būtų galima išvengti mokant gimtąją kalba. Visos kalbos yra kažkuo panašios, todėl labai gerai išmoktos gimtosios kalbos taisyklės pasitarnaus naujos kalbos pažinime ir lavinime.
Galiausiai galima prieiti prie išvados, kad raštingumas yra opi problema šiuolaikiniame pasaulyje, kuri neturi būti palikta savaiminiam vystymuisi, nes tai gali baigtis visišku krachu. Nemanau, kad dabar visi turėtų būt priversitinai suvaryti į bibliotekas ir užbombarduoti gramatikos žinynais, tačiau turi būti atrastas būdas, kuris prisidėtų prie raštingumo gerinimo visuotine prasme.
Tai neturėtų būti prievartinis būdas, atvirščiai, pasikeitimai turėtų būti tokie, kurie bent kažkiek sudomintų jaunimą, o ne dar labiau atbaidytų nuo sudėtingų lietuvių kalbos pinklių. Tačiau laisvę reikštis apie raštingumo skatinimo metodus paliksiu komentatoriams, nes iš tikrųjų komentaruose galima rasti genialių idėjų, gaila, kad „protingi valdžios vyrai“ jų neskaito.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!