Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti

 (163)
Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...
© Shutterstock nuotr.

O ta padūkėlė širdis taip ir nepasikeitė: nepaseno, nesurambėjo, netapo abejinga šilčiausiems meilės jausmams, aistroms ir romantiškiems pasisėdėjimams suglaudus pečius ir galvas gurkšnojant vyną ir žvelgiant į pilnaties apšviestą mylimojo veidą. Net nežinau, ar tada, jaunystėje, mylėdama buvau laimingesnė: nekantravau, skubėjau viską pažinti, atrasti, idealizavau ir tarpusavio santykius, ir pačią meilę, kėliau savo vaikinui kuo aukščiausius reikalavimus, troškau, kad jis būtų meilės romanų herojus, beveik nereali, nežemiška būtybė, o ir pati norėjau būti deivė, karalaitė, karalienė... Bet taip gyvenime nebūna, todėl didžiąją mano meilę lydėjo dar didesni nusivylimai: mylimasis netraukė po mano langais serenadų, kas antrą dieną nedovanojo man gėlių, o po vestuvių tapo paprasčiausiu realiu vyruku su žemišku poreikiu pažiūrėti futbolo rungtynes, išgerti su draugais bokalą alaus, pažvejoti ar tiesiog šiaip patinginiauti su laikraščiu rankose.

Nesakau, kad viskas buvo blogai. Jokiu būdu. Tačiau ir nebuvo taip, kaip įsivaizdavau, svajojau ir troškau. Mano meilės debesėlis, ant kurio skrajojau prieš ištekėdama, ir kuris, tikėjausi, niekada nenusileis, po vestuvių sklendė vis žemyn, žemyn, žemyn, kol vieną dieną pajutau, jog siekiu kojomis žemę, o neilgai trukus ir apskritai vien tik einu jos takais, retą kartą tepakildama į dangų. Viskas dar labiau pasikeitė, kai gimė sūnus. Mano vyras tapo tingiu, abejingu meškinu – neturėjo jėgų aukotis šeimai – sūnui ir man. Tai, kas turėjo teikti palaimą ir džiaugsmą, jam tapo sunkia pareigos našta, darė jį irzlų, piktą, užsisklendusį, niūrų. Kartais per dienas mudu nepersimesdavome nė vienu sakiniu, neskaitant kvietimo valgyti, prašymo pavėžėti iki poliklinikos ar parsivesti sūnų iš darželio. Vis tik sūneliui paūgėjus jiedu atrado nemažai bendrų vyriškų reikalų, ir tai man suteikė jėgų nesiskirti, be didelių jausmų – tarytum su broliu – gyventi po vienu stogu toliau. Iš šalies atrodėme graži, laiminga šeima. Bet tokie nebuvome.

O mano nedorėlė širdis ir toliau alko meilės. Alko jaudulio, romantikos, polėkio, svajonių, gėlių, saulėlydžių... Skaitydavau meilės romanus, užgniaužusi kvapą žiūrėdavau romantines meilės istorijas, bet nepajudinau nė piršto, kad visa tai patirčiau: laikiau save savo vyro nuosavybe, daiktu, kurio galiojimo laikas pasibaigė. Kaip jis niurzgėdamas aukojo savo gyvenimą man ir sūnui, taip ir aš – nedejuodama – jiems aukojau save, savo gražiausius metus.

Bet net ir sulaukusi 40 – ties tebebuvau patraukli ir sulaukdavau nemažai vyrų dėmesio. Darbe, gatvėje, kavinėje – beveik visur jie man šypsodavosi, sakydavo komplimentus, drąsesni mėgindavo užmegzti pažintį. O aš vis skubėjau pas savo vyrą, nes vis dar tikėjau, kad buvome, esame ir turime priklausyti tik vienas kitam. Deja, vieną gražią dieną visiškai atsitiktinai sužinojau, kad nesu ta vienintelė: mano vyras turi meilužę. Užviriau kaip puodas su aliejumi! Nežinojau ko stvertis, ką daryti, kokiais žodžiais jį beiškoneveikti. Po tikro viesulo, kurį sukėliau namuose, užverktomis akimis atsidūriau prie draugės durų. Tikėjausi, kad ji mane išklausys, užjaus ir paguos, nes ir pati neseniai buvo patyrusi vyro išdavystę. Vis dėlto užuojautos nesulaukiau. Manoji draugė, žinojusi mano santuokinės „laimės“ vertę, uždavė paprastutį klausimą: ką tokio ypatingo praradau, kad leidžiu sau šitaip siaubingai krimstis?

Deja, tas suvokimas atėjo ne iš karto. Ilgus mėnesius namuose tvyrojo slogi atmosfera. Abu jautėme įtampą. Miegojome greta, bet nė piršteliu vienas prie kito neprisiliesdavome. Pati pirma jam atsukdavau nugarą ir niršdavau, kad užuot pamėginęs prie manęs priartėti, jis padarydavo tą patį. Mano vyras net nebandė mūsų sudužusių santykių – tarytum suskilusios puodynės – suklijuoti. O aš taip troškau, kad jis atgailautų, atsiprašinėtų, dievagotųsi klydęs, tikintų mylįs tik mane! Ko gero, būčiau jam viską atleidusi ir dar kartą pabandžiusi apsimesti, kad esame darni, pavyzdinga šeima.

Ilgainiui nuo įtampos labai pavargau, todėl stengiausi kuo mažiau laiko praleisti namuose. Norėjau, kad sūnus nematytų mūsų akyse atsiradusios neapykantos ir negirdėtų barnių – viso to jau negalėjome išvengti, o paauglys labai jautriai į mūsų nesantaiką reagavo. Todėl mudu su vaiku pradėjome vis dažniau pramogauti mieste, lankytis pas senelius, pas mano seserį. Ji ir prispaudė man uodegą, priversdama prisipažinti, kas gi nutiko, kad numečiau tiek daug svorio, o pas ją visada svečiuojamės tik dviese, be tėtuko. Žinoma, vėl apsižliumbiau, ir viską savo sesei išklojau. Bet tai buvo paskutinės ašaros, padėjusios išsivaduoti man iš savotiškos priklausomybės, išsinerti iš tramdomųjų drabužių, suprasti, kad gyvenimas neprarado spalvų – tereikėjo atmerkti akis ir leisti sau pamatyti tai, kas iš tiesų svarbiausia ir gražiausia.

Kai galų gale supratau, kad ne kažin ką tebuvau praradusi, pradėjau ir vėl su malonumu būti savo namuose, užsiimti įprasta malonia veikla. Manęs ėmė neerzinti vyro egzistavimas, atsukta nugara ir akivaizdus priešiškumas veide. Užuot rišusi jį prie savęs, užuot provokavusi atgailai, pasiūliau nesiaukoti dėl mudviejų su sūnumi, o keliauti į visas keturias puses ir džiaugtis gyvenimu. Deja, niekur eiti jis nenorėjo. O pajutęs, kad neketinu riboti jo laisvės, ir pats pradėjo gerokai šilčiau su manimi bendrauti.

Neišsiskyrėme, jei kalbėsime apie antspaudus pase. Bet priėjome ribą, kai jau nebesame įsipareigoję vienas kitam kaip vyras ir žmona. Aš persikrausčiau miegoti į kitą kambarį. Jis apsimetė, kad to net nepastebėjo. Tapome puikiais bičiuliais. Dalinamės buities rūpesčiais, kartais drauge leidžiamės į kokią kelionę arba nueiname į teatrą. Drauge važiuojame apsipirkti. Kaip ir kadaise, padedame vienas kitam išsirinkti megztukus ar batus. Tiesą pasakius, jis turi puikų skonį. Kartais padovanoja man gėlių. Niekada neužmiršta mano gimtadienio. Kai kada drauge išgeriame vyno. Džiaugiuosi matydama, kad ir sūnus nė dienos neapsieina be tėčio patarimų, pamokymų ar pagalbos. Aš vėl šypsausi. Be to – įsimylėjau.

Tiesiog neatsispyriau nesibaigiančioms savo studijų draugo, su kuriuo tarytum naujomis akimis vienas į kitą pažvelgėme per grupės susitikimą, vilionėms. Tik jau šį kartą be didelių iliuzijų ir nepamatuotų svajonių. Šį kartą neatiduodu savęs visos, nepuolu stačia galva į jausmų jūrą, veikiau leidžiu, kad mane mylėtų, nešiotų ant rankų, lepintų, stebintų ir džiugintų. Šį kartą neišjungiu sveiko proto – leidžiu jam dalyvauti visuose mūsų pasimatymuose ir išsiskyrimuose, nekuriu ateities planų, nieko nežadu ir neleidžiu švaistytis jokiomis priesaikomis savo naujam jaunystės laikų mylimajam. Nepanikuoju, jei kartais ištisą mėnesį negaunu iš jo jokios žinios. Neklausinėju ir nesirūpinu, kur buvo pradingęs ir ką veikė. Man nesvarbu, kur ir su kuo jis leido laiką, nes aš žinau, kur ir pas ką jis su didžiausiu džiaugsmu sugrįš. Neleidžiu ir jam šniukštinėti, kodėl kartais atsisakau su juo pasimatyti. Kai galime, kai norime, kai mums to reikia, susitinkame net po keletą kartų per dieną. Paskui mūsų keliai ir vėl išsiskiria.

Dabar žinau, kad reikia gyventi ne ateitimi, o šia diena: džiaugtis esaties akimirka, neapsunkinti savęs ir kitų neįveikiamais įsipareigojimais, kitaip atėjęs rytojus ir vėl įskaudins, privers kentėti ir ašaroti. Bet prisiminusi savo jaunystę, džiaugiuosi, kad patyriau iki užsimiršimo svaiginantį aklos meilės jausmą ir tikėjau amžinomis priesaikomis. Tai – pati didžiausia gyvenimo dovana. Ir dar: juokiuosi iš naivių jaunatviškų minčių, kad meilė skirta tik jauniems. Juk širdis, priešingai nei mūsų veidai ir kūnai, nesensta ir nesiraukšlėja. Ji vis taip pat trokšta būti mylima, ji vis taip pat suvirpa nuo prisilietimo, bučinio, laukimo, ilgesio, ji vis taip pat liepsnoja aistros lauže, besąlygiškai atsiduoda, tik su metais tampa protingesnė, ramesnė, nuolankesnė. Branginu savo brandžius jausmus. Neleisiu jų sunaikinti pavydui ir savanaudiškumui. Noriu, kad mano širdis mylėtų tol, kol ji plaks.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

„Visi greiti teisti... Pasmerkti... Niekinti... Tegul kiekvienas atsisuka į save... Švento nerasime. Juk turime jausmus, širdį ir gyslomis kraujas, o ne šaltas vanduo teka... Ir, būna, chemija suveikia“ – šie DELFI diskusijų skiltyje išsakyti komentatoriaus žodžiai tikriausiai artimi kiekvienam, bent kartą tyčiomis ar ne nusižengusiam visuomenėms normoms, ką galima ir ko negalima daryti įsimylėjus.

Ne paslaptis – visko nutinka, pamažu blėstant santuokinei meilei ar ilgą laiką ieškant to vienintelio ar vienintelės. DELFI skaitytojai yra dalijęsi įvairiomis tokiomis patirtimis: trumpalaikis romanas nesugriovė santykių, o liko maloniu prisiminimu; atsiradusi meilužė susilpnino pasitikėjimą; paplūdimyje prasidėjęs romanas išaugo į didžiulę meilę.

Kviečiame pamiršti stereotipus ir papasakoti apie nuotykį, kuris jums tapo svarbiu prisiminimu, kaip reikėtų elgtis ar nesielgti. Atvirai pasidalinkite savo patirtimi, kurios negalite pamiršti. Kaip baigėsi jūsų trumpalaikis romanas? Gal taip, pavyzdžiui, atradote savo mylimąjį? O gal atvirkščiai – turite griežtą nuomonę ir norite ją išsakyti, jaučiatės nukentėjęs dėl laisvo partnerio požiūrio į santykius?

Jūsų istorijas publikuosime anonimiškai – vienam iš Jūsų pažadame įspūdingą prizą: 100 eurų vertės „Laisvalaikio dovanų“ čekį! Konkursas tęsiasi iki balandžio 19 d. Savo laiškus galite siųsti el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Nuotykis“ arba spausdami pilką mygtuką čia (nepamirškite nurodyti el. pašto adreso tekste, kurio kiti nematys).

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (63)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog nenuostabu, kad beveik kas antras Lietuvos pilietis mintimis žemėlapyje jau skrenda „svajonių“ šalies link.

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (97)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Žmonių nuomonė pašiurpino: nesuprantu, kaip galima palaikyti eutanaziją (55)

Neseniai skaičiau apie moterį, kuri papuolė į Antakalnio ligoninę ir jos pakraupimą persipildymu. Daug komentatorių pasisakė už eutanaziją. Iš karto prisiminiau veterinarą, kuris 17 metų gydė mūsų katiną. Jis pasakė, kad gyvūnų buvimas paremtas komfortišku gyvenimu, tad kai buvo išsiaiškinta, kad serga vėžiu, pasiūlė užmigdyti.

Nebrangių atostogų idėja Lenkijoje: su žmona likome patenkinti šiuo sprendimu (23)

Galvojate kur įdomiai ir nebrangiai praleisti atostogas šią vasarą, tačiau Lietuvos pajūris nebetraukia? Rekomenduoju aplankyti Lenkijoje esančius Aukštuosius Tatrus.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.