Po trijų savaičių padaryta klaida nutraukė draugystę visam laikui

 (236)
Kai tavo akys susidūrė su manosiomis, aš pajutau, kas iš tikrųjų yra širdies plakimas. Aš buvau tarsi akmuo – negalėjau judėti ir nuleisti nuo tavęs akių kaip vaikas nuo žaislų. Mano gyvenimas pasikeitė, aš galvojau tik apie tave, man buvo liūdna buvo, kai tave mačiau su kita mergina... Nenorėjau iš tos merginos atimti tavęs, nes aš nesu savanaudė, nenoriu tokia būti.
© Shutterstock nuotr.

Mūsų istorija prasidėjo labai įprastai... Susipažinome daugiau nei prieš metus, viename populiariausių pažinčių portalų Lietuvoje. Tuomet abu buvome laisvi, kritome vienas kitam į akį (pagražintos nuotraukos daro savo). Beje, jis buvo už mane jaunesnis vieneriais metais ir man tai trukdė bendrauti su juo. Tuo metu buvau tvirtai nusistačiusi prieš bendraamžius, nes jie man atrodė nepatyrę, „neragavę“ gyvenimo. Norėjau vyresnio, tvirto, aukšto ir, kas be ko, subrendusio vaikino, kuris mane suprastų, paguostų... Deja, tuo metu buvau pernelyg sugniuždyta, kad kreipčiau dėmesį į savo susikurto idealo paieškas.

Tada, matyt, būčiau griebusi pirmą pasitaikiusį, kuris būtų parodęs bent šiek dėmesio. Toks pasirodė, griebiau nedelsusi, naudojausi suteikta gyvenimo galimybe... Paskubėjau, nusvilau. Jis buvo tik klasiokas, bet norėjau, kad būtų kuo nors daugiau. Didelės svajos baigėsi, kai gyvenimas pats mane nuleido ant žemės. Ieškojau prieglobsčio nuo patirto skausmo. Ir tuomet, visai to nenorėdama, vėl užsukau į interneto platybes kuriose jau buvau pamiršusi savo naująjį, jaunesnįjį draugą. Jis mane paguodė, užjautė. Jaučiausi jam dėkingumą. Jis tuomet jau buvo užimtas, bet į tai nekreipiau dėmesio, nes jis man patiko tik savo išvaizda, ne vidumi.

Laikui bėgant pradėjau po truputį prie jo priprasti, o kiekvieną dieną nuėjus pasitikrinti gautų žinučių, jos visada būdavo tik nuo Irmanto ir tik su įprastomis frazėmis: „ką veiki? Kaip sekas?“. Tai mane nervino, bet norėdama būti draugiška, kantriai į jas atsakinėjau. Su savo mergina jis spėjo ir išsiskirti, ir pradėti „laižytis“ žaizdas.

Baigėsi mokslo metai. Atėjo vasara. 2009 birželio 19 dieną aš, kaip įprastai, prisėdau pasitikrinti pašto. Kaip visuomet išvydau prisijungusį Irmantą. Tądien mano nuotaika buvo ypatingai gera, tad jam pati pirmoji (pirmą kartą) parašiau: „tai kada žadi atvažiuoti į pajūrį?“. Jis nustebo gavęs iš manęs tokią žinutę, mat jam atrodžiau rimta mergina. Paprašęs mano numerio jis ilgai nelaukęs jį gavo. Ir nuo tos dienos prasidėjo mūsų labai „rimtas“ ir įtemptas bendravimas telefonu, 24 valandas per parą. Skaičiavome dienas, kada pagaliau vyks jo varžybos pajūryje. Jis buvo iš Joniškio, bemaž už 150 km nuo manęs...Dienos slinko labai lėtai. Bet kai pagaliau atėjo mūsų „išrinktoji“ diena susitikimui, pats likimas tam priešinosi. Diena buvo bjauri kaip niekad. Pūtė stiprus vėjas, lijo lietus... Net ir norėdama jį pamatyti, nesiruošiau pulti išskėstomis rankomis pas jį tokiu oru ir žemintis. Tuomet mums nebuvo lemta susitikti.

Rugpjūčio pabaiga. Atskriejo diena, planuota mėnesių mėnesius. Ji buvo nepakartojama. Ne dėl to, kad kitą dieną turėjo būti mano gimtadienis, o todėl, kad mes pagaliau susitikome. Ta diena buvo stebuklinga nuo pat ryto. Pamenu, kaip jis manęs laukė, sėdėdamas ant suoliuko. Pirma mintis jį išvydus  - „koks jis gražus“. Aš, pasislėpusi kaip maža mergaitė, stebėjau jį ir bijojau pasirodyti, nes prieš jį jaučiausi labai menka būtybe.

Bučiau stovėjusi ilgiau, jei jis nebūtų pradėjęs man skambinti, teiraudamasis, ar man tik kas nenutiko. Kai jį nuraminau, nusprendžiau priartėti jam to nematant. Taigi, apėjau jį tokiu spinduliu, kad jis manęs nė nepamatė. Pribėgusi jam iš nugaros, uždengiau akis ir paklausiau: „spėk, kas čia?“. Jis išsigando, net krūptelėjo. Išvydęs mane nusišypsojo ir apkabino.

Visą dieną praleidome drauge: nuėjome prie jūros, pavalgėme kavinėje, vaikščiojome po apylinkes. Dienai einant į pabaigą, paprašiau jo, kad nueitume į apžvalgos ratą. Žinoma, jis sutiko. Keistas jausmas buvo būnant su juo. Nepaprastai gera „dušioj“. Su jokiu vaikinu man nebuvo taip buvę. Savo siela jaučiau, jog jis yra man skirtas, kad jis - mano antroji obuolio puselė. Šventai tuo tikėjau... Kai pakilome į patį viršų, jis mane pabučiavo. Jaučiausi tarsi pasakoje. Norėjau, kad ta akimirka niekada nesibaigtų... Likusius ratus sėdėjome tiesiog susiglaudę, tylėdami. Maniau, kad man daugiau nieko nereikia.

Buvo miela, kai gimtadienio proga padovanojo raktų pakabuką su mano pirmąja vardo raide „A“, kurį iki šiol visur nešiojuosi, nes tai man primena jį. Mūsų pasimatymas baigėsi taip pat romantiškai kaip ir prasidėjo. Beje, susipažinau su jo tėvais bei broliu, kurie buvo atvažiavę pailsėti. Jo tėvams tikriausiai patikau, nes jie pasiūlė parvežti mane namo. Aš, žinoma, sutikau. Su Irmantu laimingi sėdėjome kartu susikabinę rankomis, džiaugėmės vienas kitu. Kai privažiavome mano namus, Irmantas išlipęs iš automobilio mane pabučiavo. Jo tėvai iš karto suprato, jog esame pora. Tačiau draugauti jis man pasiūlė tik vėliau vakare telefonu.

Mūsų draugystė truko tris savaites, kai aš per savo kvailą galvą parašiau jam, jog esu verta geresnio... Jis metė mane. Savaitė tylos. Pagalvė šlapia nuo ašarų. Niekaip negalėjau suvokti, jog aš, būdama tokia kvaila, netekau tokio nuostabaus žmogučio. Sekmadienį nuėjau į bažnyčią. Nuoširdžiai gailėjausi tokio savo poelgio. Kai kunigo per išpažintį paklausiau, kaip reikia susigrąžinti mylimą žmogų, jis man patarė jo nuoširdžiai atsiprašyti. Jeigu jis mano - grįš, jei ne - niekados mano ir nebuvo...

Meldžiau Dievo antro šanso, juk aš viso labo - tik žmogus su savo pliusais ir minusais. Visi darome klaidas, bet ne visi sugeba iš jų mokytis. Taigi, visa „nusiverkusi“ išėjau iš bažnyčios link namų. Dievas, išklausęs mano maldų, siuntė man ženklus, kurių privalėjau paisyti. O gal tai buvo tik mano nuojauta... Vos grįžusi namo, paėmiau telefoną į rankas ir parašiau jam viską viską, kas buvo susikaupę mano širdyje.

Pirma jo žinutė buvo: „Asta, čia tu?“. Nieko neatsakiau. Po kurio laiko pasipylė lavina jo atsiprašymo žinučių. „Pratęsėme“ savo draugystę. Po savaitės antrą kartą susitikome. Tąkart visą dieną praleidome „Akropolyje“. Buvome kino teatre, čiuožinėjome ant ledo. Ta diena nebuvo ypatinga. O atsisveikinant jis tarė: „Myliu tave“. „Aš tave taip pat“, - atsakiau. Tačiau jo žodžiai buvo tušti, pilni neapykantos bei keršto man. O ir pabučiavo ne taip, kaip pirmąjį kartą. Jaučiau, kad čia kažkas ne taip. Kitą dieną jis mane be jokių skrupulų metė kaip panaudotą šiukšlę. Jaučiausi šlykščiai, ypač po jo žodžių, nors ir telefonu: „Tu man niekas. Niekada tavęs nemylėjau“. Mano širdis dužo į šipulius. Visos mano svajos subyrėjo kaip kortų namelis. Gėriau migdomuosius, norėjau užmigti ir niekada nepabusti...

Dabar, praėjus tiek metų vis dar esu vieniša, beširdė ir nežinanti, kas vis dėlto yra ta tikroji meilė. Bet iš prigimties būdama jautri asmenybė, svajoju dar kada nors pajusti jo artumą. Bet likimui nepasipriešinsi, juk būtent jis papūtė to šalto vėjo į mūsų santykius ir susprogdino mano laimės burbulą... Mus išskyrė daugybė kilometrų, kai aš tarsi užmigau...

Mano gyvenimas be jo tapo pilkas, tuščias, nuobodus. Tavo „dėka“ tapau ligone, sergančia liga, kuriai reikia labai retų vaistų. Prisimenu tave, kaip šypsodavaisi man, kai saulė kuteno man nugarą... Dabar to nebėra... Niekada nebebus... Dabar aš tik galiu laukti tos dienos, kai vėl galėsiu pamatyti tave, tik tuomet rasčiau tuos vaistus. Smarkiai apkabinčiau tave ir melsčiau Dievo, kad ta akimirka nesibaigtų niekada...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Šis rašinys skirtas konkursui „Skyrybų drama: mano širdis buvo sudaužyta...“

Papasakokite apie savo skyrybų dramą – gal ši padės lengviau pasijusti tam, kurį dabar slegia panašios problemos? O gal turite receptą, kaip išgydyti sužeistą širdį? Pasidalinkite, kas nutiko jūsų santykiuose, kad meilė staiga dingo iš gyvenimo.

Nuoširdžiausios istorijos autoriui suteiksime prizą: Nicholas Sparks knygą „Saugus prieglobstis“, kurioje papasakota dviejų žmonių meilės istoriją, ir Giselos Leonie Teschenke knygą „Grožio paslaptys: 5 Tibeto pratimai“.

Jūsų laiškų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Skyrybos“ iki lapkričio 18 d.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Šiuolaikinės kartos problema: ilgalaikiai santykiai lyg antras darbas (160)

DELFI Gyvenimo paviešintas straipsnis apie kartą, kuri atsisako dėti daug pastangų kuriant ilgalaikius santykius ir mieliau renkasi tik seksą, sulaukė DELFI skaitytojų dėmesio ir paskatino pasidalinti asmeniniais išgyvenimais. Jei jūs irgi svarstote, kad šiais laikais sunku užmegzti įpareigojantį ryšį ir norėtumėte paviešinti savo patirtį, rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santykiai“.

Emigranto prisipažinimas: atsipeikėkit! (227)

DELFI pasirodęs straipsnis apie lietuvį, kuris po penkerių metų nusprendė su šeima iš Norvegijos grįžti gyventi į Lietuvą, diskusijų skiltyje sukėlė gyvenančių gimtinėje ir užsienyje skaitytojų diskusiją, ar teisingai pasielgė istorijos herojus. Nors dauguma ir nepalaikė tokio tautiečio žingsnio, tačiau sutiko, kad ne visada materialinė nauda atstoja Tėvynės ilgesį. Kiti pasidalino ir asmenine patirtimi, tad pateikiame įdomiausias nuomones. Taip pat galite pasidalinti savo patirtimi rašydami adresu el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mano sprendimas“.

Šauktinių kariuomenės grąžinimas: bijau būti palaikytas „vatniku“, bet noriu pasisakyti (243)

Kalbėti apie šauktinių kariuomenės grąžinimą tampa vis labiau beprasmiška ir nejauku. Beprasmiška, nes nuomonė, kuri neatkartoja mums siūlomos, t.y., nuomonė prieš šauktinių kariuomenės grąžinimą, yra kaip šuns balsas, kuris į dangų neina – šauktinių kariuomenė buvo grąžinta, visuotinis šaukimas bus ir šauktiniai iš išimties tapo taisykle. Tad koks tikslas sakyti, kad šio sprendimo nepalaikau, jei realiai jis yra priimtas ir nėra galimybių, kad bus atšauktas?

Sausio 13-oji praėjo: ar dar nepamiršote apie didvyrius? (34)

Sausio 13-oji jaunam žmogui, kuriam neteko patirti, pamatyti, išgyventi tų įvykių, o jei ir teko, tai, ko gero, jie liko gilioje atminties gūdumoje, suteikia tą tikrąją kovos dvasią, kuria gyveno kiekvienas tą naktį gynęs mūsų visų laisvę. Kilusios diskusijos dėl simbolių, kas įprasmina pergalę, ir liūdina, ir iš dalies džiugina. Liūdina, nes ne simbolyje, o pačiame jausme yra visa pagrindinė esmė. Džiugina, nes giname, vertiname ir saugome tai, kas yra tradiciška ir mums visiems vienodai svarbu.

Vairuotojai, apie kuriuos nutylima: ar nereiktų jiems perlaikyti teisių? (301)

Visi žinome, kad neblaivus žmogus už vairo yra didelis blogis, nes yra sulėtėjusi jo reakcija, manevrai – nekoordinuojami ir t.t. ir t.t. Bet kokia yra pensinio amžiaus žmonių reakcija?