Jų vaikai priversti stebėti šį nesibaigiantį košmarą, vėliau patys patiki, kad taip turi būti, nes, jeigu mamytė nesipriešina ir leidžiasi mušama, tai gal taip turi būti. Muša, nes myli, ir vėliau sūneliai, pamokyti artimiausių, tokią meilę demonstruoja jau savo žmonoms. Kur dar tos, kurios gali savo ką tik gimusius vaikus išmesti į konteinerį ar sudegint krosnyje. Ką galvoja tas, kuris gali išprievartavęs nužudyti ir lyg niekur nieko grįžt gyventi savo paprasto gyvenimo? Kas dedasi galvose tų dviejų paauglių, kurios galėjo savo draugę sukapoti vien už tai, kad kažkuo neįtiko, gal nusižiūrėjo ne tą vaikiną?
Keliuose irgi pilna girtų vairuotojų, kurie be sąžinės graužaties sėda už vairo, tikėdami savo reakcijomis ir mąstydami, kad jie negali netyčia tapti žmogžudžiais, o vėliau bando išsisukti nuo teisėtvarkos,sakydami, kad nekaltai gėrę gudobelių ekstrakto. Man kyla natūralus klausimas: kada, kur ir kodėl atsiranda žiaurumas?
Jeigu jį sukelia alkoholis, tai ką manyti apie blaivybės išpažinėjus ekstremistus ir jų šventą tikėjimą, kad jų kruvini žygdarbiai priartins juos prie jų Dievo? Daug mūsų esame krikščionys, kurie tikime gerumu ir artimo meile, tikime nekaltu prasidėjimu, nuodėmių atleidimu ir bausmėmis pragare už padarytas klaidas. Dabar mūsų tikėjimas mums atrodo išganingas. Dabar mes vadovaujamės taikos ir gėrio principais, bet kažkada buvo tamsieji Viduramžiai, kai kalaviju ir krauju tie patys krikščionys kovėsi su bedieviais ir neatsivertusius į tikro tikėjimo kelią nuteisdavo baisioms kančioms. Eidavo prievartaudami ir žudydami ir prie viso to skelbdami šventą žodį krikštydavo kitus šalia kraujo upių. Ir kuo mes esame kitokie? Aš neteisinu jų, bet taip pat norisi priminti tiems, kurie pamiršo istoriją.
Laikai keičiasi, krikščionybė praėjo savo viduramžius, mūsų sąmonė nušvito, nes supratome, kad žiaurumas ne kuria, o griauna. Kad tik ant gėrio ir užuojautos pamatų išauga nauji vaisiai, kad tobulėjama, kai kuriama kažkas naujo ir vertingo. Kad tik meilė, o ne neapykanta sujungia žmones ir veda į progresą. Bet negaliu sakyti, kad tai suprato visi, kaip ir negaliu teigti, kad visi nužudyti pagonys buvo aukos. Tikriausiai nesuklysiu sakydama, kad daugelis pasišventusių krikščionių netgi neigia faktą, kad viduramžiai buvo, o jų tikėjimas Europoje taip pat įsitvirtino per prievartą. Mes, lietuviai, esam paskutiniai pagonys, todėl šio fakto tikrai negalėjome pamiršti.
Dar ir dabar kokiam kaimuke yra bobučių, kurios tiki aitvarais ir kaukais bei seka pasakas apie laumes savo anūkams. Tai tik įrodo, kad nepriklausomai nuo to, kokiame amžiuje gyvename, visada atsiras tokių, kurie užsimerkia prieš pasaulio tiesas ir progresą. Jie mato tai, ką nori matyti. Tiki tuo, kuo nori tikėti.
Mano manymu, dabar islamistai išgyvena savo viduramžius, jų sąmonė suteršta žiaurumu, egoistiškumu ir noru turėti, pavergti, sukelti baimę ir skausmą. Jie nepažįsta meilės ir užuojautos. Jie nesupranta kitų dievų, tik savąjį. O jų dievas piktas ir žiaurus. Tiksliau, jiems taip atrodo, o jeigu atrodo, vadinasi, yra tik jų tiesa. Neginčijama ir vienintelė. Teroristams nesvarbu, kad pasaulis gedi. Jų maistas – baimė ir skausmas. Ir kol bus bijančių, tol jie gyvuos ir toliau žudys. Nes jie nebijo mirties. O tas, kuris nebijo mirties, tampa neįveikiamu. Jam nebėra ko prarasti, nes sielos jis jau nebeturi. Jis praradęs gyvenimo prasmę, džiaugsmą, nes tiki, kad jo likimas – tarnauti savo dievui, kuris sprendžia, kam gyventi, o kam mirti.
Tiesiog baisu, kas nutiko Prancūzijoje, bet taip gali atsitikti bet kur. Tai atsitinka kiekvieną dieną plačiame pasaulyje. Žmonės miršta ne sava mirtimi. Kasdien tūkstančiai miršta beprasmiškai. Įprastai pradėję savo dieną, jie išeina į darbą, į koncertą, kavinę. Jie eina gatve, geria kavą, valgo mėsainį, ir nenutuokia, kad vakare namo negrįš. Nenutuokia, kad einantį per gatvę jį partrenks girtas kaimynas. Net nenumano, kad šįvakar paskutinį kartą vakarieniavo su draugais kavinėj, nes po kelių minučių kulka perskros krūtinę, ir viskas, ką pavyks prisiminti, tai mylimosios rauda ir išsigandusios akys.
Baisu, kokia trapi gyvybė. Kokia ji neįkainojama tampa mirties akivaizdoje. Kokia ji vertinga tampa ypač tada, kai vienu metu žiaurumas smogia daugeliui nekaltų žmonių. Tada visi sukrečiami ir pradeda mąstyti, iš kur ir kada gimsta žiaurumas? Pradeda ieškoti kaltų. Pradeda visko bijoti. Šiuo atveju kaltinti pabėgėlius, mano nuomone, būtų tas pats kaip dėl Hitlerio ir nacių veiksmų ar Stalino politikos būtų kaltinti visą Vokietiją ir Rusiją. Pagal šią logiką apie lietuvius turėtų galvoti kaip apie vagis ir nusikaltėlius.
Manau, kad žiaurumas nepriklauso nei nuo religijos, nei nuo valstybės, kurioje gyveni. Galbūt jis gali būti įdiegiamas kaip vienintelė tiesa nuo pat vaikystės (radikalaus tikėjimo atveju), tačiau daugiau ar mažiau jis yra žmogaus sąmonėje. Taip pat daug kas priklauso nuo aplinkos – jeigu esi mokomas būti žiaurus ir nuo pat vaikystės tikinamas, kad, pavyzdžiui, visi kitatikiai yra blogi, kad nieko blogo žudyti kitaip manantį ir, kad žudant priartėji prie savo dievo, tuomet ta blogio sėkla auga ir didėja.
Jeigu gali nužudyti dėl butelio degtinės ar dėl to, kad nejauti atsakomybės nevažiuoti išgėręs, tai tik aplinkybių apvalkalas, kuris tave skiria nuo tų, kurie žudo turėdami aiškų tikslą – atimti gyvybę sąmoningai. Ir nereikia visko gražinti. Manau, kad žudikas yra žudikas. Nes visa kita – tik aplinkybės. Jeigu žmogus turi vertybes ir gerbia kito gyvybę, jis niekada nesielks taip, kad sukeltų pavojų kitam.
Galite mane prigirdyti, bet nužudyti žmogaus nepriversit, jeigu to nenorėsiu. Viskas priklauso tik nuo mūsų pačių, o kitus kaltint visada lengviausia. Elkimės su kitais taip, kaip norėtume, kad elgtųsi su mumis. Visada atsiras tokių, kuriems jūsų gyvybė nieko nereiškia, tačiau nuolat bijodami gyvent irgi negalime. Gyvenimas juda toliau ir, nors pasaulis – labai nesaugi vieta gyventi, bet vis tiek tenka. Viskas, ką galime padaryti, tai būti geru pavyzdžiu kitiems.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo nuomone?Jūsų tekstų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda: