Apie Erasmus programą netikėtai išgirdau iš savo kursioko. Tuoj pat sužinojome visus programos reikalavimus ir jau po kelių dienų su būtinais dokumentais stovėjome prie Užsienio Ryšių Direkcijos kabineto (URD), esančio pagrindiniuose VGTU rūmuose.

Tąkart man nepasisekė, pagal šią programą neiškeliavau, tačiau rankų nenuleidau ir bandžiau kitąmet. Viso to rezultatas – ketveri mėnesiai viename iš naujausių ir brangiausių privačių universitetų Stambule ir visoje Turkijoje.

„Erasmus“ programą vieni studentai supranta kaip ilgą turistinę kelionę, kiti - kaip nesibaigiantį vakarėlių ciklą, tačiau dažnai tokie suvokimai prasilenkia su realybe. Stambule įsikūrusio Fatih universiteto studentai daug mokosi, dažnam studentui „laisvalaikis“ yra nepažįstamas terminas.

Kita vertus, universitetas buvo religinio pobūdžio. Ką tik atvykusiam į svetimą šalį „Erasmus“ studentui tenka išgyventi kultūrinio šoko periodą, žinoma, kiekvienam – vis savaip, skirtingai. Mano atveju šis periodas buvo ilgas, tačiau buvau ne vienas – turėjau mentorių, kuris man buvo ne tik mokytojas ar draugas, o labiau - kaip brolis.

Pasibaigus programai, norėjau toliau būti „Erasmus“ programos dalimi, atiduoti dalį savęs perduodant kitiems studentams savo patirties „krepšelį“, gautą Turkijoje. Būtent todėl tapau mentoriumi Vilniaus Gedimino Technikos Universitete. Po keleto organizacijos susirinkimų susipažinau su keliasdešimt aktyvių narių, turinčių plačias pažiūras.

Labiausiai mane nustebino visų narių bendras tikslas – tobulėti kartu. Kaip ir kiekvienas narys, prasidėjus semestrui, gavau keletą užsienio studentų, kuriems buvau mentorius. Rudens semestrą - du ispanus, o pavasarį – du turkus.

Šie studentai buvo ne tik puiki galimybė gilinti savo anglų kalbos žinias, gerinti vadybos sugebėjimus, derinant studijas su nesibaigiančiais ESN renginiais ir su baigiamojo darbo rašymu, tačiau ir proga turėti draugus, kurie spinduliuoja geranoriška energija, tuo užkrėsdami ir mane. Verta paminėti, jog visa ESN veikla yra savanoriško pobūdžio, tačiau įgyta patirtis, žinios apie skirtingas kultūras yra neįkainojama.

Savanorišku darbu priartėjau prie kito žingsnio - dabartinės savo veiklos, kurią įkvėpė ESN organizacija – savanoriavimas pagal EVS (Europien Volunteer Service) programą. Projekto, pavadinto „Žmonių teisių karavanu“ tikslas – keliauti po didžiausius Gruzijos miestus, lankant viešas ir privačias mokyklas, dienos užimtumo ir pabėgėlių, kitaip vadinamų IDP (Internally displaced people), centrus ir kelti žmonių teisių suvokimą Gruzijos vaikams ir jaunimui.

Gruzija 2008 m. penkias dienas kariavo su Rusija, karo metu buvo pažeidinėjamos žmonių teisės, tad ši tema Gruzijoje yra aktuali ir šiandien.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!