Aš nežinau, ko reikalauja iš manęs valstybė ir ką aš turėčiau daryti, kad nebūčiau įvardintas neprižiūrintis savų vaikų ir jais nesirūpinantis. Atrodo, dauguma Lietuvos tėvų to nežino. Iš to nežinojimo ir atsiranda spekuliacijos neva Norvegijoje gali vaiką atimti, jei jam nenuperki naujo „Lego“ ar neleidi žaisti „Minecraft“ (tokiu atveju iš manęs jau seniai būtų atėmę).
Šis teisinis ir moralinis neaiškumas bei neapibrėžtumas varo į neviltį. Ir ne tik dėl baimės būti nubaustam ar prarasti vaikus, tačiau pirmiausia dėl to, kad tuo atveju, jei valstybė iš manęs kaip tėvo ko nors (pagrįstai) reikalauja, o aš to nedarau, greičiausiai aš išties esu nekoks tėvas ir skriaudžiu savo vaikus. Ar ne?
Kaip bebūtų, kiekvienam tėvui ir mamai turi būti visiškai aišku, ką valstybė laiko netinkamu vaiko auklėjimu. Pažiūrėkime konkrečiau.
Atrodo, jau visiems aišku, kad vaikų negalima mušti. Nors ne visi su tuo sutinka, tačiau žino, kad valstybė to netoleruoja. Taip pat nevalia vaikų žeminti, užgaulioti ir kitaip psichologiškai terorizuoti. Nors iš pirmo žvilgsnio tai yra akivaizdu, neabejoju, kad daugeliui tėvų tikslus šių draudimų turinys yra nesuprantamas. Tiesa, mušti ir žeminti negalima ne tik vaikų, tad šie draudimai nėra tokie kontraversiški.
Tačiau kuo toliau, tuo painiau. Ypač kalbant apie tai, kas paprastai leidžiama suaugusiems.
Ar galima vaikų akivaizdoje vartoti alkoholinius gėrimus? O nesveikai juos maitinti traškučiais ir gazuotais gėrimais? Ar galima vaikams leisti neateiti ar pavėluoti į pamokas? Ar galima leisti vaikams iki vėlumos žiūrėti televizorių? Ar galima vaikų iki mokyklinio amžiaus nemokyti skaityti ir rašyti? Ar galima vaikų nevesti į fortepijono ir dailiojo plaukimo būrelius? Ar galima neleisti jiems keiktis? Ar galima jų nekrikštyti? Ar galima jiems leisti į vyresniuosius kreiptis „Tu“? Kiek kvadratinių metrų gyvenamojo ploto vaikams reikia skirti ir ar aš su žmona tikrai turiu persikelti į tamsųjį kambarį ir vaikams užleisti didelį miegamąjį? Ar gali antrokas pats grįžti namo iš mokyklos? O ar gali jis namie vienas būti? Ir taip toliau...
Aš pats į daugumą aukščiau išsakytų klausimų atsakyčiau „TAIP“, o kartais net ir „BŪTINAI!“. Tačiau aš tikrai nežinau, ar valstybės ir mano atsakymai į šį „Gero tėvo testą“ sutaps. Nenorėčiau, kad dėl mano nuomone visiškai trivialaus auklėjimo aspekto patekčiau po tarnybų padidinamuoju stiklu.
Ir nors klausimų sąrašas nėra baigtinis, aš daug ramiau jausčiausi, jei žinočiau (ar bent nujausčiau), ko iš manęs tikisi valstybė. Tvirtai nesijaučiu, nes matau, kad taisyklės greitai keičiasi ir tas, kas buvo gerai vakar, kaip mane patį augino tėvai ir seneliai, šiandien jau gali nebūti pakankamu pagrindas auginti mano vaikus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo mintimis ar patirtimi? Tai galite padaryti žemiau: