Po pusmečio vėl sutiktas elgeta - be darbo, bet su ta pačia mylima moterimi

 (6)
Prieš daugiau nei pusę metų rašiau straipsnį apie jaudinantį susitikimą su benamiais ir kaip svarbu turėti kitą plakančios širdies pusę. Mes susitikome vėl... Atrodytų, sutapimų mažai. Bet kai jie atsitinka, taip suspaudžia širdies gelmę, jog galėtų pravirkdyti net akmenį, o ką jau kalbėti, kai pats apsiverki ašaromis sulig riedulių dydžiu.
© M.Žiličiaus nuotr.

Rudeniniai vakarai mūsų jau nelepina šiltais ir saulėtais orais, bet taip malonu pasivaikščioti po Kauną, po Laisvės alėją, kur jau kurį laiką gali sutikti ne tik vieną kitą, o pulkus besigrožinčių porų ar jaunimo pulkelių, ar senjorų... Ar net...

Ta pati vieta... Netoli Kauno miesto savivaldybės aš pastebiu moterį, kuri mažais žingsniais ištiesdama ranką prašo praeivių išmaldos. Iš pažiūros ji tvarkinga, nauji sportiniai bateliai šviečia tamsoje, ji apsirengus šiltai ir švariai... Jos veidą sunku įžiūrėti, nes ji slepia akis nuo kitų akių, ji slepia save...

Stabteliu. Aš kone pusvalandį stebiu, kaip reaguoja žmonės, kas kiek ir ar gali pagelbėti tam, kuris priėjęs ištiesia ranką. Visi, tarsi bijodami tos moters kaip maro, bėga šalin ir purto galvą jog „ne“, jie padėti negali... Nei tas storas vyriškis, nešinas brendžio buteliais, nei moteris, dėvinti prabangius kailinukus, nei jaunimas, gurkšnojantis energetinius gėrimus... Per tą pusvalandį nepriėjo niekas.

Vienas mano sutiktas žmogus pasakė žodžius: „Aukoti arba duoti reikia tada, kai savyje nejauti abejonės, jeigu gaili neduok, o jei trokšti padėti, nedvejok“.

Šaltas vakaras. Tas pusvalandis stovėjimo net mane atvėsino, o ką kalbėti apie tą, kuri su ištiesta ranka vaikščioja. Bet tuoj pastebiu, jog ta moteris - ne viena... Yra ir jis. Atsisėdęs ant suoliuko užsirūkė ir ji, ta moteris, atėjusi sukniubo šalia jo. „Duok dūmą“, – tarė ji.

Nebežiūrėjau į sėdinčią porą, o užėjau į šalia esančia parduotuvę nupirkti jiems kavos su bandele. Juk šalta, o, manau, ir alkis tikrai kankina.

Abi rankos užimtos kavomis ir bandelėmis. Išeinu pro duris... Ir mano nuostabai...Taip! Tai jis, prieš daugiau negu pusė metų sutiktas „elgeta“, tas pats vyras, kuris mane paskatino susimąstyti apie antros pusės svarbą gyvenime. Nežinau kodėl, bet pirmas mano klausimas jam buvo priėjus - „Ar vis dar su ta pačia moterim esi?“. Nuskambėjus atsakymui „Taip”, aš jiems padaviau kavą, bandeles ir paprašiau prisėsti ir pasimėgauti šiluma.

Viduje susimąsčiau. Nesvarbu, kokie mes esame, svarbu, su kuo mes esame, svarbu palaikyti vienas kitą ir siekti... Siekti, jog galėtum ryte pažvelgus į akis ištarti - „Ačiū, jog esi šalia“.

Aš jau bandžiau nueiti šalin ir palikti mėgautis juos kava, bet kažkoks jausmas privertė atsisukti. Jis mane vijosi. Man atsisukus pradėjo dėkoti.

Grįžau atgal link jos ir mes gerą pusvalandį kalbėjomės apie problemas, apie norus, apie tai, kas svarbu ir kas paprasta. Kai vyras man pasakojo, jog norėtų darbo, jog rytoj eis vėl į darbo biržą, ji nutraukdama pasakojimą ištarė - „Mums pirma telefoną reikia įsigyti“.

Pusvalandis prabėgo bekalbant greitai. Mačiau tai, jog praslinkus pusmečiui žmonės atrodo ne geriau, tvarkingiau, kalba apie norus, apie galimybes... Nežinau, ar jie pakerėjo, ar tai, jog jis ir ji vis dar kartu, bet tai mane privertė vėl susimąstyti apie tą nežmonišką antros pusės svarbą gyvenime.

Šiandien su jais susitinku vėl. Paskyriau susitikimą, jog galėčiau padovanoti telefoną. Juk taip paprasta padaryti gerą, kai jauti, jog tai padaryti verta. Pasiruošiau ir klausimą jiems - „o ką galite padaryti visuomenei jūs, už tai, jog jums įdėtų į ištiestą ranką?“. O ką gali padaryti tu, jog padėtum kitam?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Auklėtojos elgesys lopšelyje šokiravo: pabėgome tą pačią dieną (67)

Norėjau papasakoti apie pirmą dieną viename darželyje. Atvykusios su dukryte, buvome maloniai sutiktos, tačiau kai nuėjome į lopšelio grupę, buvau nustebusi. Įėjusi išgirdau, kaip auklėtoja su šeimininke apkalbinėja mažus lopšelio grupėje esančius vaikus, kad neva kažkuriam vaikui iš jų grupės vystosi silpnaprotystė, o tėveliai nieko nedaro.

Chemijos mokytoja įvardijo didžiąją Lietuvos švietimo problemą (37)

Kiekvienas iš mūsų tiesiogiai ar netiesiogiai esame susiję su švietimu: turime vaikų, anūkų, sūnėnų ar dukterėčių, kurie lanko mokyklą, mokomės patys ar mokome kitus. Gaila tik, kad tiek mažai žinome apie Lietuvos švietimą, ypač apie pagrindinį ir vidurinį ugdymą. Dažnai straipsniuose rašoma apie problemas sukeliančius mokytojus. O prie ko čia mokytojai?

Suomijos mokykloje apsilankiusios mokytojos pamatė, ko reikia Lietuvai: kai kurie daiktai sukėlė ir pavydą (177)

Pastaruoju metu viešoje erdvėje daug kalbama apie švietimo kaitą. Nuomonės pačios įvairiausios, bet atsakingų požiūrių ir kaitos krypčių įvardyti nedrįstama. Visiems aišku, kad keisti reikia, bet ką ir kaip? Marjo Kylonen, Helsinkio pradinio ugdymo kuratorė, uždavė prasmingą klausimą: „Ar eitumėte pas stomatologą, kuris naudoja praeito amžiaus įrankius?“

Nufilmuota patirtis kelyje: įpykęs vairuotojas nusprendė man atkeršyti? (123)

Į DELFI kreipėsi pasipiktinęs skaitytojas Miroslavas, nusistebėjęs kito vairuotojo elgesiu kelyje. Vairuotojas pasakoja, kad užsitraukė pastarojo nemalonę, kai neva neleido persirikiuoti kitam automobiliui. Pateikiame skaitytojo atsiųstą vaizdo įrašą ir pasakojimą, kviečiame jus įvertinti situaciją bei dalintis savo patirtimi kelyje el. paštu pilieciai@delfi.lt.

Grįžti į Lietuvą emigrantui trukdo 3 klausimai: valstybė daro viską, kad neparvyktume (184)

Norėčiau paklausti premjero ir kitų mūsų valstybės politikų, kodėl kasdien yra kalbama kaip emigrantai grįš į Lietuvą, bet iš tikrųjų daroma viskas, kad jie būtų paversti „blogiečiais“? Jau nebe pirmus metus kasdien skaitau, kaip daug bus padaryta pritraukiant žmones grįžti – tokie pažadai prisidėjo ir prie valstiečių išrinkimo. Bet viskas daroma atvirkščiai: ne tik nesudarytos padorios sąlygos grįžti, bet nuolat priimami sprendimai, užkertantys visus įmanomus kelius į tėvynę.