Po pusmečio vėl sutiktas elgeta - be darbo, bet su ta pačia mylima moterimi

 (6)
Prieš daugiau nei pusę metų rašiau straipsnį apie jaudinantį susitikimą su benamiais ir kaip svarbu turėti kitą plakančios širdies pusę. Mes susitikome vėl... Atrodytų, sutapimų mažai. Bet kai jie atsitinka, taip suspaudžia širdies gelmę, jog galėtų pravirkdyti net akmenį, o ką jau kalbėti, kai pats apsiverki ašaromis sulig riedulių dydžiu.
© M.Žiličiaus nuotr.

Rudeniniai vakarai mūsų jau nelepina šiltais ir saulėtais orais, bet taip malonu pasivaikščioti po Kauną, po Laisvės alėją, kur jau kurį laiką gali sutikti ne tik vieną kitą, o pulkus besigrožinčių porų ar jaunimo pulkelių, ar senjorų... Ar net...

Ta pati vieta... Netoli Kauno miesto savivaldybės aš pastebiu moterį, kuri mažais žingsniais ištiesdama ranką prašo praeivių išmaldos. Iš pažiūros ji tvarkinga, nauji sportiniai bateliai šviečia tamsoje, ji apsirengus šiltai ir švariai... Jos veidą sunku įžiūrėti, nes ji slepia akis nuo kitų akių, ji slepia save...

Stabteliu. Aš kone pusvalandį stebiu, kaip reaguoja žmonės, kas kiek ir ar gali pagelbėti tam, kuris priėjęs ištiesia ranką. Visi, tarsi bijodami tos moters kaip maro, bėga šalin ir purto galvą jog „ne“, jie padėti negali... Nei tas storas vyriškis, nešinas brendžio buteliais, nei moteris, dėvinti prabangius kailinukus, nei jaunimas, gurkšnojantis energetinius gėrimus... Per tą pusvalandį nepriėjo niekas.

Vienas mano sutiktas žmogus pasakė žodžius: „Aukoti arba duoti reikia tada, kai savyje nejauti abejonės, jeigu gaili neduok, o jei trokšti padėti, nedvejok“.

Šaltas vakaras. Tas pusvalandis stovėjimo net mane atvėsino, o ką kalbėti apie tą, kuri su ištiesta ranka vaikščioja. Bet tuoj pastebiu, jog ta moteris - ne viena... Yra ir jis. Atsisėdęs ant suoliuko užsirūkė ir ji, ta moteris, atėjusi sukniubo šalia jo. „Duok dūmą“, – tarė ji.

Nebežiūrėjau į sėdinčią porą, o užėjau į šalia esančia parduotuvę nupirkti jiems kavos su bandele. Juk šalta, o, manau, ir alkis tikrai kankina.

Abi rankos užimtos kavomis ir bandelėmis. Išeinu pro duris... Ir mano nuostabai...Taip! Tai jis, prieš daugiau negu pusė metų sutiktas „elgeta“, tas pats vyras, kuris mane paskatino susimąstyti apie antros pusės svarbą gyvenime. Nežinau kodėl, bet pirmas mano klausimas jam buvo priėjus - „Ar vis dar su ta pačia moterim esi?“. Nuskambėjus atsakymui „Taip”, aš jiems padaviau kavą, bandeles ir paprašiau prisėsti ir pasimėgauti šiluma.

Viduje susimąsčiau. Nesvarbu, kokie mes esame, svarbu, su kuo mes esame, svarbu palaikyti vienas kitą ir siekti... Siekti, jog galėtum ryte pažvelgus į akis ištarti - „Ačiū, jog esi šalia“.

Aš jau bandžiau nueiti šalin ir palikti mėgautis juos kava, bet kažkoks jausmas privertė atsisukti. Jis mane vijosi. Man atsisukus pradėjo dėkoti.

Grįžau atgal link jos ir mes gerą pusvalandį kalbėjomės apie problemas, apie norus, apie tai, kas svarbu ir kas paprasta. Kai vyras man pasakojo, jog norėtų darbo, jog rytoj eis vėl į darbo biržą, ji nutraukdama pasakojimą ištarė - „Mums pirma telefoną reikia įsigyti“.

Pusvalandis prabėgo bekalbant greitai. Mačiau tai, jog praslinkus pusmečiui žmonės atrodo ne geriau, tvarkingiau, kalba apie norus, apie galimybes... Nežinau, ar jie pakerėjo, ar tai, jog jis ir ji vis dar kartu, bet tai mane privertė vėl susimąstyti apie tą nežmonišką antros pusės svarbą gyvenime.

Šiandien su jais susitinku vėl. Paskyriau susitikimą, jog galėčiau padovanoti telefoną. Juk taip paprasta padaryti gerą, kai jauti, jog tai padaryti verta. Pasiruošiau ir klausimą jiems - „o ką galite padaryti visuomenei jūs, už tai, jog jums įdėtų į ištiestą ranką?“. O ką gali padaryti tu, jog padėtum kitam?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Asmeninis išbandymas – įveikti sunkūs kilometrai vaizdingoje Norvegijoje (5)

Ecotrail? Kodėl? Tiksliai net nežinau. Pirmas mano rimtesnis ultra bėgimas būtent ir buvo šios serijos pionierius – Ecotrail de Paris 80 km, o šią žiemą, kai jau netikėtai sužibo viltis išbristi iš traumų, atėjo nereali mintis įveikti visus Ecotrail serijos ultra bėgimus.

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (109)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu auksinį patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (64)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (88)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.