Po pusmečio vėl sutiktas elgeta - be darbo, bet su ta pačia mylima moterimi

 (6)
Prieš daugiau nei pusę metų rašiau straipsnį apie jaudinantį susitikimą su benamiais ir kaip svarbu turėti kitą plakančios širdies pusę. Mes susitikome vėl... Atrodytų, sutapimų mažai. Bet kai jie atsitinka, taip suspaudžia širdies gelmę, jog galėtų pravirkdyti net akmenį, o ką jau kalbėti, kai pats apsiverki ašaromis sulig riedulių dydžiu.
© M.Žiličiaus nuotr.

Rudeniniai vakarai mūsų jau nelepina šiltais ir saulėtais orais, bet taip malonu pasivaikščioti po Kauną, po Laisvės alėją, kur jau kurį laiką gali sutikti ne tik vieną kitą, o pulkus besigrožinčių porų ar jaunimo pulkelių, ar senjorų... Ar net...

Ta pati vieta... Netoli Kauno miesto savivaldybės aš pastebiu moterį, kuri mažais žingsniais ištiesdama ranką prašo praeivių išmaldos. Iš pažiūros ji tvarkinga, nauji sportiniai bateliai šviečia tamsoje, ji apsirengus šiltai ir švariai... Jos veidą sunku įžiūrėti, nes ji slepia akis nuo kitų akių, ji slepia save...

Stabteliu. Aš kone pusvalandį stebiu, kaip reaguoja žmonės, kas kiek ir ar gali pagelbėti tam, kuris priėjęs ištiesia ranką. Visi, tarsi bijodami tos moters kaip maro, bėga šalin ir purto galvą jog „ne“, jie padėti negali... Nei tas storas vyriškis, nešinas brendžio buteliais, nei moteris, dėvinti prabangius kailinukus, nei jaunimas, gurkšnojantis energetinius gėrimus... Per tą pusvalandį nepriėjo niekas.

Vienas mano sutiktas žmogus pasakė žodžius: „Aukoti arba duoti reikia tada, kai savyje nejauti abejonės, jeigu gaili neduok, o jei trokšti padėti, nedvejok“.

Šaltas vakaras. Tas pusvalandis stovėjimo net mane atvėsino, o ką kalbėti apie tą, kuri su ištiesta ranka vaikščioja. Bet tuoj pastebiu, jog ta moteris - ne viena... Yra ir jis. Atsisėdęs ant suoliuko užsirūkė ir ji, ta moteris, atėjusi sukniubo šalia jo. „Duok dūmą“, – tarė ji.

Nebežiūrėjau į sėdinčią porą, o užėjau į šalia esančia parduotuvę nupirkti jiems kavos su bandele. Juk šalta, o, manau, ir alkis tikrai kankina.

Abi rankos užimtos kavomis ir bandelėmis. Išeinu pro duris... Ir mano nuostabai...Taip! Tai jis, prieš daugiau negu pusė metų sutiktas „elgeta“, tas pats vyras, kuris mane paskatino susimąstyti apie antros pusės svarbą gyvenime. Nežinau kodėl, bet pirmas mano klausimas jam buvo priėjus - „Ar vis dar su ta pačia moterim esi?“. Nuskambėjus atsakymui „Taip”, aš jiems padaviau kavą, bandeles ir paprašiau prisėsti ir pasimėgauti šiluma.

Viduje susimąsčiau. Nesvarbu, kokie mes esame, svarbu, su kuo mes esame, svarbu palaikyti vienas kitą ir siekti... Siekti, jog galėtum ryte pažvelgus į akis ištarti - „Ačiū, jog esi šalia“.

Aš jau bandžiau nueiti šalin ir palikti mėgautis juos kava, bet kažkoks jausmas privertė atsisukti. Jis mane vijosi. Man atsisukus pradėjo dėkoti.

Grįžau atgal link jos ir mes gerą pusvalandį kalbėjomės apie problemas, apie norus, apie tai, kas svarbu ir kas paprasta. Kai vyras man pasakojo, jog norėtų darbo, jog rytoj eis vėl į darbo biržą, ji nutraukdama pasakojimą ištarė - „Mums pirma telefoną reikia įsigyti“.

Pusvalandis prabėgo bekalbant greitai. Mačiau tai, jog praslinkus pusmečiui žmonės atrodo ne geriau, tvarkingiau, kalba apie norus, apie galimybes... Nežinau, ar jie pakerėjo, ar tai, jog jis ir ji vis dar kartu, bet tai mane privertė vėl susimąstyti apie tą nežmonišką antros pusės svarbą gyvenime.

Šiandien su jais susitinku vėl. Paskyriau susitikimą, jog galėčiau padovanoti telefoną. Juk taip paprasta padaryti gerą, kai jauti, jog tai padaryti verta. Pasiruošiau ir klausimą jiems - „o ką galite padaryti visuomenei jūs, už tai, jog jums įdėtų į ištiestą ranką?“. O ką gali padaryti tu, jog padėtum kitam?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Pasižiūrėkite į mano algalapį – juokas pro ašaras (198)

Perskaičius straipsnį, nutariau pasidalinti savo atlyginimu. Dirbu mažoje kaimo mokykloje, joje turiu 2 klases, kurioms dėstau lietuvių kalbą ir literatūrą. Pagrindinėje savo darbovietėje turiu 12 kontaktinių valandų. Mano mėnesinis atlyginimas šioje darbovietėje yra apie 270 eurų „į rankas“.

Apie „Kalinių žmonas“ išgirdusi emigrantė: ji parodo, kodėl tiek daug išvykstančių (206)

Noriu išreikšti savo nuomonę apie laidą „Kalinių žmonos“. Tikiuosi, laida pasirodys, o Laisvai ir komandai linkiu didelės sėkmės! Gal tai bus pirma laida, kurią galėsiu įsijungti būdama užsienyje, nes iki šiol nebuvo dėl ko, bet tai nuspręsiu, kai laida pasirodys.

Tėtis pašiurpo pamatęs dukros matematikos pratybas (39)

Tikrai nesu supertėtis. Su šypsena žiūriu į supermamas, kurios socialiniuose tinkluose ir forumuose piktinasi, kad vaikai supažindinami su pasakomis, kuriose trigalviai slibinai suvalgo gražuoles karalaites. Nedraudžiu vaikams skaityti lietuvių pasakų, kuriose rašoma, kaip žilagalvis senelis beržine koše paauklėja neklusnų anūką ir dėl to nerašau skundų į Švietimo ir mokslo ministeriją.

Stebina kainų skirtumas Vilniuje ir Alytuje: jaučiuosi kaip emigrantas (104)

Štai aš jau gerą pusmetį gyvenu vien Alytuje. Stebiu bei lankau vos ne visus miesto renginius, atradau viecinės kultūros kalvę – teatrą, džiaugiuosi niekur neskubančiais ir bendrauti „apie nieką“ nevengiančiais žmonėmis. Viskas būtų kaip ir šaunu, bet Vilniaus kvapo pamiršti net ir norėdamas negalėčiau, ir štai kodėl.

Atsakas A. Maldeikienei: ar jūs manote, kad darbuotojai rišami grandinėmis? (394)

Yra dalykų, kurie mane priverčia nusukti akis ir užsikimšti ausis, kad išlaikytume sielos ramybę... Yra dalykų, kurie mane priverčia atmerkti akis ir prabilti... Dėl tos pačios sielos ramybės.