Po pusmečio vėl sutiktas elgeta - be darbo, bet su ta pačia mylima moterimi

 (6)
Prieš daugiau nei pusę metų rašiau straipsnį apie jaudinantį susitikimą su benamiais ir kaip svarbu turėti kitą plakančios širdies pusę. Mes susitikome vėl... Atrodytų, sutapimų mažai. Bet kai jie atsitinka, taip suspaudžia širdies gelmę, jog galėtų pravirkdyti net akmenį, o ką jau kalbėti, kai pats apsiverki ašaromis sulig riedulių dydžiu.
© M.Žiličiaus nuotr.

Rudeniniai vakarai mūsų jau nelepina šiltais ir saulėtais orais, bet taip malonu pasivaikščioti po Kauną, po Laisvės alėją, kur jau kurį laiką gali sutikti ne tik vieną kitą, o pulkus besigrožinčių porų ar jaunimo pulkelių, ar senjorų... Ar net...

Ta pati vieta... Netoli Kauno miesto savivaldybės aš pastebiu moterį, kuri mažais žingsniais ištiesdama ranką prašo praeivių išmaldos. Iš pažiūros ji tvarkinga, nauji sportiniai bateliai šviečia tamsoje, ji apsirengus šiltai ir švariai... Jos veidą sunku įžiūrėti, nes ji slepia akis nuo kitų akių, ji slepia save...

Stabteliu. Aš kone pusvalandį stebiu, kaip reaguoja žmonės, kas kiek ir ar gali pagelbėti tam, kuris priėjęs ištiesia ranką. Visi, tarsi bijodami tos moters kaip maro, bėga šalin ir purto galvą jog „ne“, jie padėti negali... Nei tas storas vyriškis, nešinas brendžio buteliais, nei moteris, dėvinti prabangius kailinukus, nei jaunimas, gurkšnojantis energetinius gėrimus... Per tą pusvalandį nepriėjo niekas.

Vienas mano sutiktas žmogus pasakė žodžius: „Aukoti arba duoti reikia tada, kai savyje nejauti abejonės, jeigu gaili neduok, o jei trokšti padėti, nedvejok“.

Šaltas vakaras. Tas pusvalandis stovėjimo net mane atvėsino, o ką kalbėti apie tą, kuri su ištiesta ranka vaikščioja. Bet tuoj pastebiu, jog ta moteris - ne viena... Yra ir jis. Atsisėdęs ant suoliuko užsirūkė ir ji, ta moteris, atėjusi sukniubo šalia jo. „Duok dūmą“, – tarė ji.

Nebežiūrėjau į sėdinčią porą, o užėjau į šalia esančia parduotuvę nupirkti jiems kavos su bandele. Juk šalta, o, manau, ir alkis tikrai kankina.

Abi rankos užimtos kavomis ir bandelėmis. Išeinu pro duris... Ir mano nuostabai...Taip! Tai jis, prieš daugiau negu pusė metų sutiktas „elgeta“, tas pats vyras, kuris mane paskatino susimąstyti apie antros pusės svarbą gyvenime. Nežinau kodėl, bet pirmas mano klausimas jam buvo priėjus - „Ar vis dar su ta pačia moterim esi?“. Nuskambėjus atsakymui „Taip”, aš jiems padaviau kavą, bandeles ir paprašiau prisėsti ir pasimėgauti šiluma.

Viduje susimąsčiau. Nesvarbu, kokie mes esame, svarbu, su kuo mes esame, svarbu palaikyti vienas kitą ir siekti... Siekti, jog galėtum ryte pažvelgus į akis ištarti - „Ačiū, jog esi šalia“.

Aš jau bandžiau nueiti šalin ir palikti mėgautis juos kava, bet kažkoks jausmas privertė atsisukti. Jis mane vijosi. Man atsisukus pradėjo dėkoti.

Grįžau atgal link jos ir mes gerą pusvalandį kalbėjomės apie problemas, apie norus, apie tai, kas svarbu ir kas paprasta. Kai vyras man pasakojo, jog norėtų darbo, jog rytoj eis vėl į darbo biržą, ji nutraukdama pasakojimą ištarė - „Mums pirma telefoną reikia įsigyti“.

Pusvalandis prabėgo bekalbant greitai. Mačiau tai, jog praslinkus pusmečiui žmonės atrodo ne geriau, tvarkingiau, kalba apie norus, apie galimybes... Nežinau, ar jie pakerėjo, ar tai, jog jis ir ji vis dar kartu, bet tai mane privertė vėl susimąstyti apie tą nežmonišką antros pusės svarbą gyvenime.

Šiandien su jais susitinku vėl. Paskyriau susitikimą, jog galėčiau padovanoti telefoną. Juk taip paprasta padaryti gerą, kai jauti, jog tai padaryti verta. Pasiruošiau ir klausimą jiems - „o ką galite padaryti visuomenei jūs, už tai, jog jums įdėtų į ištiestą ranką?“. O ką gali padaryti tu, jog padėtum kitam?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Merginos atkirtis vyrams: vilnietės nėra beviltiškos meilės ieškotojos (12)

Prieš porą dienų feisbuke pradėjo skrajoti pakankamai senas psichologo Tomo Lagunavičiaus interviu apie hipsterinę kultūrą. Kaip povai visi vyriškos lyties atstovai pradėjo juo dalintis kaip įrodymu, kad vilnietės yra beviltiškos meilės ieškotojos ir vyrai turi neribotas galimybes rinktis geriausią žmoną.

Sutrikusi jauna mokytoja: nebuvau pasiruošusi problemai, kuri vyresnėms kolegėms tik kelia juoką (86)

Gyvenimas – tai ne juoda ir balta... Geriausiai tai supranti dirbdamas mokytoju. Kartais pavydžiu tiems, kurie sako, jog „mokytojai per daug uždirba“, „per daug turi atostogų“, jiems „per gerai“... Niekada negalvojau, kad rašysiu čia – visad galvojau, kad „į laikraštį“ rašo tik visiškai viskuo nusivylę žmonės arba pensininkai. Pasirodo, ne...

Susirūpinęs skaitytojas: kokią žinutę siunčiame priklausomiems asmenims? (13)

Praeitą savaitę išaiškėjo, kad Sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos patarėjas Artūras Mažrimas prieš 10 metų susidūrė su priklausomybe azartiniams žaidimams. Susirgęs šia priklausomybe, jis pralošė 300.000 eurų. Tačiau „nugalėjo“ šią ligą ir visas skolas atidavė.

Jau ilgai gyvenu emigracijoje – „aš nenoriu“ čia negali būti (108)

Niekada labai nesigilinau, kodėl žmonės emigruoja. Emigracija man dabar kasdienybė, kuri trunka jau dvyliką metų ir dar truks mažiausiai aštuonerius.

Karti vaikino patirtis: nesitikėjau išgirsti tokių sužadėtinės žodžių automobilių stovėjimo aikštelėje (138)

Dvejus su puse metų draugavau su žavia mergina. Buvome susižadėję. Aš ją beprotiškai mylėjau. Planavome ateitį kartu, kalbėdavome apie šeimą, būsimus vaikus – mažytes mūsų kopijas. Viskas atrodė tobula.