Po krepšinio čempionato - rinktinės vado paranoja?

 (126)
Man nepatiko, kai Jonas Kazlauskas prieš „Eurobasket“ finalą kalbėjo apie kažkokias grąžintas skolas Sabui ir neaiškią ateitį. Ar tikrai laikas prieš finalą kalbėti tokius dalykus? Tai komandai „tikrai“ suteikia užsidegimo, kovos ir t.t. Žaidėjai gali nesuprasti, kodėl treneris pasiekęs su jais finalą, nenori dirbti toliau. Bet vakar treneris pasisakė visai keistai...
© DELFI / Tomas Vinickas

„Tai net nebuvo kritika – buvo noras pakenkti. Jeigu būtų kritika, būtų kita kalba. Žurnalistai rašo, ekspertai kalba apie rungtynes, ir tai yra normalu. O čia buvo užsakyta pora straipsnių, kuriuos greičiausiai užsakė žmonės, dirbantys Lietuvos krepšinio federacijoje. To negali būti, nes buvo suorganizuotas kenkimas komandai“, – retoriškai klausė specialistas.

Kažkoks vaikiškas painkštimas išėjo. Rinktinė vis pristatoma kaip tvirtų, stiprių vyrų ar karių būrys. Bet kad šiais metais nemažai to inkštimo „išlindo“ į spaudą. Nagi, ne U19 esat. Prisiimi medalius, sveikinimus ir džiaugsmą, sugebėk prisiimti ir nesėkmes, pralaimėjimus, nesugebėjimą. Buvo teigiama, kad treneris niekam tikęs, šioks ir anoks. O jeigu žaidėjai ima abejoti treneriu, tai kaip jie gali klausyti jo nurodymų?

Tai gal jūs nemaži vaikai ir galit pabūti be interneto kelias savaites? Jei negali atsiriboti nuo kritikos (pagrįstos ar ne), nuo straipsnių apie rinktinę, tai gal kaip vienas portalas siūlė, reikia išmaniuosius telefonus iškeisti į senas „Nokia“ ir gyventi ramiai. Ar taip sunku išbūti nepanaršius? Ir apskritai, ar ta kritika buvo tokia nepagrįsta, kai prieš keturias Balkanų komandas niekaip neišėjo rasti normalaus žaidimo? Jei nepakeli kritikos, neskaityk jos.

Apskritai, J. Kazlausko kalbos man labiau panašėja į paranojinius pasisakymus, nei į pagrindo turinčius teiginius. Kam naudinga, kad komanda pralaimėtų? Rėmėjams, federacijai, Lietuvos krepšiniui, Mindaugui Balčiūnui? Koks tikslas Kazlauską išmesti, kai prasideda olimpinis ciklas?

Donatas Motiejūnas kelis kartus gerai pasakė, kad kas vyksta komandoje, lieka jos viduje. Panašiai galėtų ir J. Kazlauskas pasilaikyti savo nuoskaudas ir išsiaiškinti federacijoje. Nes dabar papylė kelias sąmokslo teorijas, nepateikęs kažkokių apčiuopiamų įrodymų. Pasakei A, pasakyk ir B. Nesuprantu, kam ta destrukcija, ar negalėjo išsiaiškint federacijos viduje? Galbūt būtų radę tuos kenkėjus.

O dabar numetė spaudai kažkokį kaulą, tegu kuria gandus ir dar didesnes sąmokslo teorijas. Nesuprantu kam tokiomis kalbomis reikia gadinti nuotaiką ir tikrai teigiamai pasibaigusį čempionatą? Kas nuo to laimės? Jei J. Kazlauskui nepatinka M. Balčiūnas, tai tegu nueina, išgeria, pasimuša ir išsiaiškina. Kam rodyti kažkokius kaprizus? Čempionatas buvo nelengvas, komanda nežaidė idealiai, bet nuėjo iki finalo ir tikrai ne be trenerio pagalbos. Buvo pirmi metai su šiais žaidėjais, vieni kitus pažino, kitais metais turėtų būt lengviau. Kam čia dabar lieti tas nuoskaudas?

O gal 60 metų jau nebėra tas optimalus amžius atlaikyti tokį spaudimą? Gal jau ne tie metai, kai gali priimti kritiką, kitokį požiūrį? Tada imi ieškot priešų. Ten kur jų tikriausiai ir nėra.

www.facebook.com/krepsinioblogas

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (269)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.

Atsakymas Andriui Užkalniui: negrįšiu, kadangi Britanijoje bent jau kainos nekyla taip greitai (70)

Apie gerbiamo Andriaus Užkalnio žąsų riebumą diskutuoti neverta, nes juk dėl skonio nesiginčijama, bet štai šio autoriaus straipsnis „Emigrante, varyk iš Britanijos, kol nevėlu“ sukėlė abejonių ir norą įkišti savo spausdintą trigrašį.

Man 26-eri, bet apie šeimos kūrimą Lietuvoje sunku net pagalvoti (208)

Nusprendžiau pasidalinti savo svarstymais. Iš tikrųjų, noriu gyventi Lietuvoje. Baigiau mokslus, deja, ne informacines technologijas, bet teisę. Žinodamas, kokia situacija yra su teisę baigusiais žmonėmis, nusprendžiau trumpam išvykti į užsienį užsidirbti ir susitaupyti, kad grįžęs ir įsidarbinęs advokatų ar antstolės kontoroje galėčiau išgyventi iš minimalaus atlyginimo, kaupti patirtį bei tobulinti savo įgūdžius, jog ateityje galėčiau daugiau uždirbti.