Po kiemsargių piketo - mintys apie neįvertinamą darbą

 (12)
Šiandien prieš vidurdienį kaip tik skubėjau su reikalais į Vilniaus savivaldybę. Prie įėjimo pamačiau neįprastai daug kiemsargių, rankose laikiusių plakatus. Iš jų veidų supratau, kad ne grindinio blizginti jie čia susirinko. Po akimirkos tapo aišku - žmonės atėjo į piketą. Kodėl?
© Skaitytojo nuotr.

O gi todėl, kad, jų teigimu, negauna jiems priklausančių, sunkiu darbu uždirbtų algų. Bet juk dar visai neseniai politikai svaidėsi pažadais, kad visi vilniečiai uždirbs ne mažiau kaip vidutinę algą, gyvens oriai ir galės didžiuotis, kad gyvena Lietuvos sostinėje (...).

Penketą minučių stebėjau ir klausiausi garsiai kiemsargių reiškiamų priekaištų. Tuomet pagalvojau - ir vis dėlto jie teisūs! Šie žmogeliai, kurie į darbą eina tada, kai daugelis mūsų dar pučia į ūsą, pasak jų, negauna jiems priklausančio uždarbio vien todėl, kad Vilniaus savivaldybė senokai neatsiskaito su įmone, kurioje pastarieji dirba. Bet ar tai sąžininga?


Ar gi politikai pamiršo, kad šie žmonės yra viena labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių, kuriems kiekvienas litas reiškia išgyvenimą? Ar gi politikai nežino, kad negavę algų jie galbūt negalės nupirkti vaikams naujos kuprinės, jau nekalbant apie gardesnį kąsnį? Ar gi politikai nežino, kad negavę algų, anksčiau ar vėliau, kiemsargiai mes šluotas ir, užuot, dirbę, taps n-taisiais pašalpų gavėjais? Pagaliau, kas valys miestą, jei nebus kam dirbti? Įdomu, ką meras pasakys sostinėje viešintiems ponams iš Briuselio, kai šie pasiskųs, jog Vilniaus gatvės tampa panašios į išvietes.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (23)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (269)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.

Atsakymas Andriui Užkalniui: negrįšiu, kadangi Britanijoje bent jau kainos nekyla taip greitai (70)

Apie gerbiamo Andriaus Užkalnio žąsų riebumą diskutuoti neverta, nes juk dėl skonio nesiginčijama, bet štai šio autoriaus straipsnis „Emigrante, varyk iš Britanijos, kol nevėlu“ sukėlė abejonių ir norą įkišti savo spausdintą trigrašį.