Po jaudinančio susitikimo pasimatė vėl – pasimatymas baigėsi ligoninėje

 (21)
Už lango +2, geriu čiobrelių arbatą ir klausau britiško roko per vietinį radiją. Praėjo kiek mažiau nei pusė metų, o mano gyvenimas pasikeitė gana pastebimai – atsisakiau visų savo veiklų, mečiau darbą, persikrausčiau į kitą šalį ir atradau save iš naujo, kitokią – mylinčią ir mylimą.
Bučinys
© Shutterstock nuotr.

Gana ilgą gyvenimo tarpsnį gyvenau ne viena, bet ganėtinai vieniša. Sukausi daugybėje veiklų – koncertuose, festivaliuose. Organizavau susitikimus, o aplink mane pačią įdomūs žmonės, avantiūros ir paviršutiniškos santykių užuomazgos sukosi beprotiškais verpetais. O aš toliau miegojau su telefonais ir kruopščiai suplanuotu rytojumi galvoje, belaukdama trisdešimtmečio. Visada – darbas, visada pasiruošusi, visada tarp žmonių, bet su švelniu baltu pavydo žvilgsniu į besikuriančias draugų šeimas ir gražius kitų vaikus.

Galiausiai iš vis nesibaigiančio aktyvaus veiklumo atšalusia širdimi ištraukiau save už ausų ir panardinau į jūrą, kitaip tariant – laikinai sustabdžiau gyvenimą sostinėje ir išvykau vasarai prie jūros, kur dirbdama vieną paprastą darbą, besiklausydama muzikos klaidžiojau po Neringos pušynus, kur pasitikdavau žvaigždes, niūnuodama prie bangų arba keldavausi penktą valandą ryto pažiūrėti į saulėtekį. Tuo metu svajodavau apie žmogų, kurį pamačiusi pati nuolat norėčiau šypsotis, o jis, būdamas su manimi, norėtų stengtis.

Matyt, turėjau ganėtinai daug laiko atsiribojusi pagalvoti apie tikrai svarbius dalykus ir gerokai iš minčių išpurčiau barjerus ir stereotipus. Išlaisvėjau... Pasidarė kažkaip nebesvarbu, ką pagalvos draugai ir kiti žmonės, jeigu lipsiu į medį arba į telefoną įdiegsiu „Tinderį“, nors dar prieš kelis mėnesius jis man atrodė tarsi kvailas laiko švaistymas, žmonių vartojimas ir dar vienas būdas susirasti paviršutinišką santykių surogatą, vieną iš tų daugelio kitų...

Man „Tinderis“ buvo žavingas tuo, kad gali 23 val. sulaukti kvietimo susitikti, o tau atsakius, kad verčiau ryte išgerkim kavos, nes pačiai nebe 20-imt ir „greitukai“ nebedomina, gali čia pat būti „iškitinta“ ir „anmečinta“. Tačiau vieną vakarą ekrane žybtelėjo ir kiek kitoks klausimas apie baltą ir rudą mešką. Pokalbis tiesiog liejosi žodis po žodžio, pastraipomis, rašiniais, ir net nepastebėjau, kad mano pašnekovas per kelias dienas staiga nuo vieno kilometro atstumo nutolo per beveik du tūkstančius. Neilgai trukus persikėlėme į kitą platformą ir vienas kitam savo dienas pradėjome aprašinėti elektroniniu paštu. Dar po mėnesio sulaukiau pranešimo, kad mano susirašinėjimo draugas atskrenda pasimatyti.

Susitikimas buvo jaudinantis. Aš negalėjau atsistebėti koks „normalus“ jis man yra ir kaip mėgaujuosi kiekviena pokalbio minute, draugiškai maldydama įeinančius skambučius ir kiek įmanoma labiau perkeldama reikalus kitai dienai. Vakaras, kava, pasivaikščiojimas buvo nuostabūs, tad suplanavome susitikti šeštadienį, kai abu turėsime laisvą dieną po savaitės darbų.

Po varginančių naktinių darbo valandų bare ir rytinio susitikimo su klientais, kuriems išnuomojau laivus žvejybai, šeštadienį pabudau apie pietus. Iškart parašiau žavingam vaikinui, kad galime pasimatyti po valandos ir nuėjau į dušą. Besiprausdama supratau, kad negaliu pasukti nugaros, nes man siaubingai ją skauda!

Bandžiau prisiskambinti greitajai pagalbai, tačiau gavau atsakymą, kad lėtinių ligų simptomai namuose negydomi ir mano skaudančią nugarą reikia vežti gydyti į ligoninę pačiai. Tuo pat metu į duris paskambinusiam naujam savo draugui išpyškinau: „Labas, gal gali nuvežti mane į ligoninę?“. Tad mūsų antrasis susitikimas buvo ne prie jūros, o ligoninėje, bet aš kaip užsukta šypsojausi... Niekad nepamiršiu ir jo pasalūniško bučinio, kuomet aš visa sugniužusi, senos senutės nugara bandydama nejudėti sau galvoje kartojau „kaip gera, bet kaip skauda, bet kaip gera“...

Mūsų nuostabus bendravimas, abipusiškai rūpinantis vienas kitu, kelis mėnesius vystęsis per atstumą virto dokumentais, pavadintais pavadinimais „Gyvenimo planas“ arba „Mūsų namai“, ir patalpintais „Google drive“ paskyroje. O tie dokumentai visai neseniai virto ir bendrais stalčiais.

Kadaise maniau, kad pažintis internete sunkiai įmanoma, nes nematydamas, negirdėdamas žmogaus, gali susikurti neadekvačius lūkesčius ir dėl to nusivilti, kad motyvacija bendrauti internete yra gana netvari, kad apskritai normalūs vyrai pažinčių svetainėse nesiregistruoja, nes netiki tokiais žaidimais ir greičiausiai jau seniai yra ką nors susiradę realiame gyvenime, tačiau šiandien manau, kad jeigu žmonės siekia vienas kitą sutikti, internetas gali tapti tiesiog dar vienu būdu. Tad gal nereikia šios papildomos galimybės atsisakyti?

Gyvename intensyviame amžiuje, turime daug poreikių, kurių patenkinimui reikalingas nuolatinis darbas. Esame labai judrūs tiek fizine, tiek santykių, tiek karjeros prasme, tad dideliame informaciniame sraute sutinkame daug partnerių pasirinkimo variantų. Tai apsunkina ir patį atrankos procesą. Daromės abejingi, imame vieni kitų nepastebėti, todėl galimai reikia papildomo paskatinimo mums patiems ko nors apskritai ieškoti. Internetas skatina, suteikdamas galimybę megzti pažintis netempiant savo pavargusio organizmo į barą ar klubą, duodamas progą lengvai ignoruoti tuos, kurie neatitinka pirminių atrankos kriterijų.

„Tinderis“ kaip programa yra sutvertas per daug neinvestuojant, tiesiog pagal išvaizdą išfiltruoti potencialius partnerius iš kitų daugybės, o toliau jau pačiam reikia rinktis iš susikaupiančių daugybės „match“ (angl. tų, kurie atitinka kriterijus, ir kurių kriterijus atitinka kitas asmuo). Turbūt ne „tinderis“ sutvėrė šiandienos santykius tokius nepastovius, kokie jie yra. Matyt, tokie šiandienos santykiai sudarė sąlygas šiai programai atsirasti. Tad imkime ir naudokime, jeigu tai tik padeda mums lengviau surasti tą tikrą savo žmogų, įsimylėti ir pradėti gyventi laimingiau ir pilnavertiškiau. Taip dabar gyvenu aš.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Artėjant Valentino dienai pasidalinkite savo patirtimi – ar verta meilės ieškoti virtualiai, mobiliosiomis programėlėmis ar pažinčių svetainėse? Pasidalykite patirtimi ir patarkite tiems, kurie šiuo metu svarsto, ar verta užsiregistruoti ir laukti būsimos antrosios pusės žinutės. Vienam jūsų už atvirumą padovanosime dvi knygas – I. Jacobs „Vilko vaikas“ ir knygą apie bėgiojimą „Bėgimas ir maratonas“.

Laimėti galite savo istoriją siųsdami dviem būdais – arba spausdami pilką mygtuką čia, arba rašydami laišką el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Pažintis“ Jūsų anonimiškumą garantuojame.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (87)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.

Įvertino muzikos festivalį Lenkijoje: įėjimas nemokamas, bet vargiai kartočiau (49)

Po skandalingai pasibaigusio „Granatos Live“ festivalio, daugelis skaitytojų pradėjo žiūrėti skeptiškai į masinius renginius. Taip jau sutapo, kad prieš savaitę pats buvau nuvažiavęs į vieną didžiausių pasaulio festivalių – „Woodstock“ Lenkijoje, kuris turėjo priminti legendinį koncertą tokiu pačiu pavadinimu JAV. Skaitykite toliau ir sužinosite, ar verta ten važiuoti.

Leidimas vedžioti augintinius paplūdimiuose papiktino: jei šuo su skafandru, tuomet pritariu (159)

DELFI paskelbta informacija, kad Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga patvirtino naują tvarką, kai leidžiama eiti į paplūdimį su augintiniais, sukiršino DELFI skaitytojus. Gyvūnų mylėtojams džiūgaujant, skeptikai, deja, išsakė priešingą nuomonę.

Nusifotografavo prie Sosnovskio barščio – augalo dydis stebina (23)

DELFI skaitytojas Ričardas Suslavičius užfiksavo rekordinio dydžio Sosnovskio barštį ir pasidalino nuotrauka su redakcija.