Kadangi sporto salėje buvau visiškas naujokas šiek tiek nerimavau – bijojau, kad stipresni, testosteronu pulsuojantys, vyrukai lieps man su jais lenktyniauti įvairiuose fizinės galios ir ištvermės išbandymuose, nerimavau, kad kiekvienas apsilankymas taps nervus tampančiu „kaukis arba bėk“ išbandymu. Ir mano nuogąstavimai bei bemiegės naktys nebuvo dėl per mažo pasitikėjimo ar skystablaudiškumo – priešingai, nei kiek neabejojau savo jėgomis, tiesiog tokiems dalykams neturiu laiko.
Tačiau mano palaimai pirmieji apsilankymai sporto salėje netapo „mini-olimpinėmis žaidynėmis“. Visų pirma, man reikėjo tinkamos aprangos, o tai nėra taip lengvai pasiekiamas tikslas. Rimtai žiūrėjau į šią naują savo veiklą, todėl darbe pasiprašiau poros dienų išeiginių, kurias ketinau ramiai paskirti sportinės aprangos bei susijusio inventoriaus įsigijimui. Nedrąsiai įėjau į vieną iš sporto parduotuvių, ne, tai nebūtų tikslus pavadinimas – tai buvo panašiau į sporto bazę, nes ji buvo kimšte prikišta garsių prekinių ženklų pažymėtų prekių nuo A iki Z...
Įėjus man net galva apsisuko, veidą išmušė raudonis, į galvą pradėjo lįsti mintys, kad tai ne man, kad nesugebėsiu. Tačiau nesu linkęs pasiduoti, todėl blogas mintis viju šalin. Kas mane labai nustebino, tai didelės sporto prekių kainos, sumokėjau apie 500 eurų, o nusipirkau tik esminius drabužius, be kurių nebūčiau išsivertęs.
Pačią sporto salę išsirinkti nebuvo sunku, kadangi socialiniuose tinkluose seku nemažai garsių Lietuvos žmonių, turiu gana gerą įsivaizdavimą į kokias sales renkasi svarbūs žmones, aišku, man tai visai nesvarbu, bet vis dėl to tai lėmė mano pasirinkimą – nusipirkau metinį abonementą.
Primoji treniruotė sekėsi sunkiai, norėjosi išbandyti kuo daugiau treniruoklių, pakelti visus svarmenis, jeigu jau moku gerus pinigus, norisi išbandyti kuo daugiau. Pagautas ekstazės šokinėjau nuo vienų vadinamų staklių prie kitų – norėjau pajusti, kas mano organizmui priimtiniausia. Tačiau kelis kartus teko sustoti, kai kiti kolegos sportininkai mane sustabdydavo ir atsiprašydavo, paaiškindami, kad šiuo metu neva jie daro pratimus ant konkretaus treniruoklio ir pranešdavo man kiek jiems dar liko daryti „serijų“. Aišku, norėjau atšauti „ačiū už nenaudingą informaciją, bičiuli“, tačiau taip nepadarydavau, tarp mūsų sportininkų galioja tam tikros nerašytos taisyklės, pagarba. Todėl tik palinksėdavau ir pasukdavau akis.
Po pirmosios mano treniruotės praėjau jau beveik mėnesis, o antrosios dar nebuvo. Nors raumenų po to trečiadienio man neskaudėjo, norėjau duoti maksimaliai laiko kūnui atsigauti, stengiausi valgyti daugiau riebaus ir baltymų prisotinto maisto, negerti kavos. Abejoju, ar kada nors ten grįšiu, juo labiau, kad spėjau atrasti naują aistrą – šiaurietišką ėjimą, tačiau jokiu būdu nesigailiu apsilankymo sporto bazėje, tai man liks maloniu prisiminimu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Sutinki ar nori paprieštarauti? Išsakyk savo nuomonę rašydamas el. p. pilieciai@delfi.lt.