Po „Ekskursantės“ peržiūros iškilo prisiminimai apie pokarį

 (6)
Išėjau is „Ekskursantės“ ir pasijutau nesava. Toks gražus filmas - vaizdai, simboliai, artistai, o aš lyg kuoka per galvą gavusi.
© DELFI

Paskui supratau, kad įžeisti mano tautiniai jausmai. Galvojau, kam tas filmas sukurtas ir kam skirtas? Ir koks jis – nuotykinis ar istorinis? Jei nuotykinis, tai kam ta grėsminga įžanga. Jei istorinis – keista istorija. Kai savi juodinami, o kiti balinami. Manau, tai pataikūniškas filmas, trinama riba tarp tiesos ir melo. Tarsi patys kalti, nedori ir kitokie, gal ir reikėjo jus tremti. Kitoj pusėj – geraširdžiai, geranoriai, geradariai...

Noriu pateikti vieną savo prisiminimą. Pokariu buvau šiek tiek jaunesnė už filmo turistę, bet puikiai prisimenu, kaip per Lietuvos kaimus ėjo daug rusiškai kalbančių žmonių, apskurusių, ligotų, alkanų. Iš kur jie ėjo ir kur paskui pasidėjo – nežinia (istorija, atrodo, irgi nemini). Bet dauguma jų gavo duonos kąsnį ir galvą kur priglausti. Bet niekada ir iš niekur (anksčiau apie tai nepagalvodavau) nepasigirdo, neataidėjo nors mažutis silpnutis „ačiū“.

Dar galvoju, kad tie, kurie turėjo ir šelpė, paskui atsidūrė ešalonuose. Taigi tokia istorija.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (48)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (269)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.

Atsakymas Andriui Užkalniui: negrįšiu, kadangi Britanijoje bent jau kainos nekyla taip greitai (70)

Apie gerbiamo Andriaus Užkalnio žąsų riebumą diskutuoti neverta, nes juk dėl skonio nesiginčijama, bet štai šio autoriaus straipsnis „Emigrante, varyk iš Britanijos, kol nevėlu“ sukėlė abejonių ir norą įkišti savo spausdintą trigrašį.