Po baisaus nužudymo – svarstymai apie mirties bausmės sugrąžinimą

 (118)
Apie mirties bausmę susimąstau dažnai, bet paskutiniu metu „neatlaikė“ nervai ir nutariau parašyti. Daugelis sukrėsti jaunos varėniškės nužudymu. Jauna mergina tapo auka.
© K.Kavolėlio nuotr.

Laimei, sulaikytas įtariamasis. Kaltas, nekaltas – teismas įrodys. Jei kaltas, klausimas, kokią bausmę gaus? 10, 15, 20 metų, iki gyvos galvos? Abejoju. Man atrodo, kad mūsų teismai gailestingi žudikams, prievartautojams. Jie po 15 metų išeis: gyvens, dirbs, žiūrėk, ir šeimas sukurs. O kas grąžins artimiesiems nužudytus žmones?

Sėdi pilni kalėjimai nuteistų iki gyvos galvos: sėdi, mokosi anglų kalbą, žiūri TV, sportuoja. Rojus tiesiog. Uždaryti, bet gyvi.

Pikta, neteisinga. Kokią turi teisę jie mėgautis gyvenimu, atėmę kitų brangiausią turtą – gyvybę? Šiais laikais gyvybė verta nulio. Tave tiesiog gali gatvėje užmušti dėl gražių batų, laikrodžio. Nusikaltėliai prarado baimės jausmą - „na, nužudžiau, pagavo, grįšiu po 15 metų“. Manau, daugelio žudikų mąstysena tokia. Įvestų mirties bausmę, garantuoju, nužudymų sumažėtų.

Daugelis sakys - nehumaniška. O humaniška žudyti jaunas mergaites, kurios turėjo tikslus, gyventi, gimdyti vaikus, mylėti vyrą? Ir staiga kažkas visas svajones sugriauna. Gal geriau būkim netolerantiška ir nehumaniška valstybe, bet nors išsaugosime savo žmones. Jau nieko nestebina kasdieniai pranešimai: nužudė vaiką, mamą, tėvą. Tai jau yra normalu. Visi priprato.

Žinau, kad mirties bausmė niekada nebus grąžinta, bet kaip apsaugoti žmones nuo žudikų? O jų, deja, panašu, vis daugėja. Ar ne laikas peržiūrėti baudžiamąjį kodeksą?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!


Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (46)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (269)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.

Atsakymas Andriui Užkalniui: negrįšiu, kadangi Britanijoje bent jau kainos nekyla taip greitai (70)

Apie gerbiamo Andriaus Užkalnio žąsų riebumą diskutuoti neverta, nes juk dėl skonio nesiginčijama, bet štai šio autoriaus straipsnis „Emigrante, varyk iš Britanijos, kol nevėlu“ sukėlė abejonių ir norą įkišti savo spausdintą trigrašį.