Pirtis viešajame transporte: norite nesuplukti - uždarykite langus!

 (71)
Vasarą važiuoti Vilniaus viešuoju transportu yra tikras išbandymas. Šiame tekste bus nagrinėjami tik patys moderniausi Vilniaus transporto autobusai.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Išlipus iš šio transporto apninka tikra palaima – gaivus ir vėsus oras, kuris prieš įlipant buvo tvankus ir karštas, išgelbėja gal net nuo tikimybės nualpti. Kas gi atsitinka tam išoriniam orui kelionės autobusu metu? Vis dėlto, nieko. Tiesiog autobuso vidus yra toks įkaitęs, kad natūraliai pasikeičia kūno požiūris į tai, kas yra karšta, o kas šalta. Tai pat, kaip pasikeičia rankos požiūris į drungną vandenį, palaikius tą ranką labai šaltame arba labai karštame vandenyje.

Kiekvieną dieną turbūt kiekviename autobuse kažkuriuo dienos metu (greičiausiai ryte) prasideda ydingas procesas, kurį vėliau palaiko vienas kitą papildantis skirtingų žmonių trumparegiškumas. Norint, kad procesas tęstųsi sėkmingai (ir sunktų kuo daugiau prakaito, o jam pasibaigus, virintų likvorą), reikia vieno impulso į sistemą.

Kaip tyrinėtojui man įdomu, kada įvyksta tas impulsas, kaip jis priklauso nuo lauko oro temperatūros, dienos meto, autobuso populiarumo ar kitų parametrų. Visgi, norėdamas atlikti išsamesnę pradinių impulsų laikų analizę, turėčiau nuo pat ankstyvo ryto važiuoti autobusu ir stebėti visus įlipančius.

Be to, gerai būtų stebėti daug autobusų vienu metu, tad reikėtų daug pagalbininkų. Bet ne tai svarbiausia. Svarbiau yra kitas šio ydingo proceso pradžios aspektas. Kas paprastai būna tas impulso sukėlėjas? Ar tai pirmasis žmogus, įlipęs į autobusą, ar tai pirmasis „nuovokusis“ žmogus, įlipęs į autobusą? O gal tai būna vairuotojas? Bet jie turėtų būti informuoti apie tokio impulso žalą.

Pabandykim įsijausti į tą pirmąjį žmogų. Čia bus pateiktas vienintelis tokio žmogaus apibūdinimo ir situacijos spėjimas, bet jų gali būti įvairių. Tarkim, kad jis keliauja į darbą ir planuoja važiuoti nelabai pilnu autobusu. Jis skuba, kadangi atsikėlė šiek tiek per vėlai, o keltis reikėjo iš tiesų anksti. Tad pirmasis žmogus bėga į autobuso stotelę.

Galbūt jis yra šiek tiek storas, todėl greičiau nei plonesni už jį žmonės suprakaituoja. Jam yra karšta, jis dūsta, jis spėja. Visas perkaitęs įbilda į autobusą. Sustoja. Tuščia. Žinant tai, kad šis perkaitęs asmuo yra visgi perkaitęs, tai šiam perkaitėliui yra sunku adekvačiai vertinti aplinkos temperatūrą. Jam tik Jakutskas žiemą būtų pakankamai vėsus. Tad jam karšta. Įkaitęs iki raudonumo jis bando save atvėsinti – mojuoja rankomis palei veidą, sagstosi marškinius ir ieško, kaip dar atsivėsinti. Ir pamato tai. Juk apie tai jis buvo mokytas nuo pat vaikystės. Tai vėsina, jis žino iš gyvenimiškos patirties. Tad šis „nusikaltėlis“ atidaro langą.

Taip, būtent langą. Juk langas išgelbės jį nuo to pragaištingo karščio (kuris, deja, kyla iš jo paties). Tik viena detalė, kuri visai nerūpi šiam tėvų klaususiam ir aplinkinius kopijavusiam piliečiui – temperatūra lauke yra daug didesnė nei autobuso viduje. Bet juk svarbiausia yra vėdinimas. Oi kaip papūs oras, kai autobusas įsivažiuos. Patenkintas savo žygdarbiu, šis chuliganas atsisėda pačioje vėjingiausioje autobuso vietoje ir mėgaujasi būsima audra ant jo šlapios galvos.

Kol kas skaitytojui neatrodo, kad šis amoralus asmuo padarė kažką neleistino. Bet jis paleido impulsą, kuris pradėjo ydingą procesą. Kas vyko toliau? Toliau vyko nenumatytas dalykas – kadangi autobuso dengiamoji membrana gerai praleidžia šilumą, pradėjo kilti temperatūra pačiame autobuse. Tai visiškai neaktualu pirmajam lango atidarytojui, nes jis sėkmingai vėdinasi jam iškirtinai suformuotu vėdinimu. Tačiau tai aktualu kitiems piliečiams, kurie įlipę į autobusą aptiko ne ką mažesnį karštį nei tas, kurį paliko lauke. Tada ir įsibėgėja procesas – atidaromas dar vienas langas ir dar vienas, ir kuo daugiau. Bet ne langų skaičiuje esmė. Esmė, kad yra atidarytas bent vienas langas.

Išrinktieji, kurie sėdi pro langą pučiančio vėjo sklidimo zonoje, gali būti ramūs – jiems karštis negresia. Bet kaip tie, kurių vėjas nepasiekia? O tokių yra dauguma. Dėl didelio žmonių kiekio autobuso vidus įkaista dar labiau nei jo išorė. Kas negerai? Ką daryti? Atsakymas yra paprastas, bet drastiškas. Norint jį įvykdyti teks pakovoti su ryžtingai nusiteikusiais trumparegiais, ir tai reikės daryti kiekviename autobuse. Juk reikia autobusą vėdinti! Atsakymas - reikia uždaryti langus. Neteko tikrinti, per kiek laiko, uždarius langus, atsistato vėsi autobuso temperatūra, bet vis nesiryžtu imtis šios drastiško sprendimo. Vistiek, kitame autobuse langai bus atidaryti.

Beje, trumpas paaiškinimas – uždarius langus, įsijungia nepaprastai efektyvi ir galinga dirbtinė autobuso vėdinimo sistema. Ji tokia efektyvi, kad gaiviu oru gali mėgautis ne tik išrinktieji, bet ir visi autobuso keleiviai.

Geras šios problemos sprendimas yra paprastas - matomoje vietoje ant autobusų langų užklijuoti lipdukus, kuriuose būtų aiškiai išdėstyta vėdinimo problema ir mandagiai paprašyta karštą dieną langų neatidaryti. Ir kuo daugiau lipdukų kuo matomesnėse vietos.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Pasižiūrėjau, kas piktinasi mokinių skundais – atradimai nustebino (31)

Atvirkščiai nei dvyliktokė, rašiusi DELFI redakcijai, aš prisistatysiu. Sveiki, mano vardas Monika. Nusprendžiau netylėti ir aš.

Gyvenu Vilniuje ir gaunu 300 eurų. Dar skundiesi? (342)

Pastebėjau, kad aplinkui kaip virusas plinta kalbos, kaip blogai Lietuvoje, kaip kainos kyla o atlyginimai – ne, kaip emigrantai grįžę skundžiasi ir pan. Nejaugi tikrai čia taip blogai? Esu 3 kurso studentė. Studijuoju valstybės finansuojamoje vietoje, nuolatinėse studijose (paskaitos vyksta pirmoje dienos pusėje). Gaunu 116 eurų stipendiją. Taip pat dirbu 0,5 etato ir gaunu apytiksliai 200 eurų per mėnesį. Mano mėnesinės pajamos yra šiek tiek didesnės nei 300 eurų.

Ko nori urėdai? (53)

Esu tas urėdas, kuris aplinkiniais keliais vis minimas žiniasklaidoje, tačiau nedrįstama įvardinti – kas gi jis toks? Patenkinsiu smalsumą – tas nedorėlis, kuris urėdu dirba nuo 1985 metų, esu aš.

Į Lietuvą grįžusi emigrantė pašiurpo: ar čia tikrai liko tik tokios moterys? (490)

Esu emigrantė. Jau 6 metus negyvenu Lietuvoje. Kvaila sakyti, bet na, mano laikais (dabar man trisdešimt), to, apie ką rašysiu, nebuvo. Galėčiau prisiekti, kad nuo 2010-ųjų iki 2017-ųjų daug kas pasikeitė. Ar čia tikrai liko tik „tuštutės“?

Žinių reportažas laimingai ištekėjusiai moteriai sugadino nuotaiką: priėmė skaudų sprendimą (478)

Man 31-eri, turiu du aukštuosius, esu laimingai ištekėjusi, o ir karjera klostosi labai neblogai. Biologinis laikrodis tiksi vis greičiau ir, rodos, nuolat primena – jau laikas. Tačiau esu tvirtai apsisprendusi – vaikų Lietuvoje ir Lietuvai tikrai negimdysiu. Kodėl? Atsakysiu.