Nors dabar turėčiau ramiai mėgautis saule, vynu ir vandenyno ošimu, skirsiu laiko išdėstyti savo patirtį, susijusią su dabartinėmis mokyklomis. Šį rugsėjį mano jaunėlė eis į pirmą klasę. Pirmas dalykas, kuris mane papiktino, buvo uniformos. Dvidešimt pirmame amžiuje!

Atsiprašau, bet išgaliu nupirkti savo vaikui ir gražesnių drabužių. Negana to, dar viena staigmena laukė nuvykus į siuvyklą – pasirodo, tie uniforminiai sarafanai nusiima tik atsegus didelę ir sunkią sagą prie peties. Kaipgi vaikams reikės susitvarkyti per dešimties minučių pertrauką prieš kūno kultūros pamoką? Visiškai neapgalvota. Mano dukra jau dabar nervinasi ir prašo, kad iš anksto parašyčiau atleidimą... Žodžiu, uniformas reikia kuo skubiausiai nurašyti kaip absoliutų sovietizmą – štai jums ir konkretus pasiūlymas, kurio komentatoriai pasigedo aname straipsnyje.

Antras dalykas – gėlės mokytojai. Kaip gali pirmokėliai nešti gėles, pagarbos ženklą žmogui, kuris dar niekuo nenusipelnė? Manau, kad pirma reiktų susipažinti, pamėgti vienas kitą, o tada jau galima ir atvirutes, ir gėlytes per visas šventes. Antraip mokytojai iškart gali pradėti jaustis kažkokia aukštesniąja kasta, maždaug, esu mokytojas ir jau vien dėl to gerbtinas, nesvarbu, kad be jokių talentų šiam darbui. Taip pereinu prie trečio priekaišto, svarbiausio iš visų.

Kiek skambučių, kiek kvietimų esu sulaukusi iš mokytojų per dvylika savo sūnaus mokslo metų! Tai, matote, „su auskaru žaidžia“, tai „mergaites kabina“, vėlesnėse klasėse dar gražiau – vagiliauja! Dovanokit, bet negadinau savo vaikui nuotaikos ir neklausiau, kaip ten viskas buvo, kadangi žinau – mano sūnus niekada nevogtų. Niekuomet nestokojome pinigų, tad tiek tada kišenpinigių, tiek dabar atlyginimo jam visiškai užtenka. Matyt, tai ir paskatino „užsisėdimą“ iki pat paskutiniosios klasės. Laimė, dabar viskas kitaip.

Kai nusiunčiau sūnui minėtąjį straipsnį, gavau atsakymą – „Teisingai, teisingai, tegu nieko nekeičia, daugiau man už minimumą dirbančių bus“. Aišku, tai tebuvo pokštas, bet esmė lieka tokia pati – iškart po mokyklos baigimo sūnus įsidarbino tėvo įmonėje ir jau skaičiuoja dienas, kada visiškai perims vadovavimą.

Aš irgi laukiu tos dienos, kada galėsiu apkabinti vyrą ir tarti: „Kokį puikų, laisvą žmogų išauginome“.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!