Pirmas geras krepšinis: šokinėjau po kiekvieno svarbaus tritaškio

 (3)
Prieš rungtynes tikėjausi, kad gerai sužaisim. Bet kad taip? Tikrai ne. Tiksliau norėjau, kad gerai sužaistume. Bent geriau nei žaidėm iki šiol. Apie pergalę nelabai galvojau. Tikėjausi, bet nelabai tikėjau. Nes šį čempionatą visi tikėjimo rezervai jau buvo išnaudoti. Bet vakar buvo labai gerai.
Linas Kleiza
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Pagaliau buvo krepšinis. Vakar per televizorių buvo jaučiama, kad jau ir krepšininkams žaisti gera. Nebuvo tų sunkių „kedų“ ir liūdnų, sutrikusių veidų. Buvo kova. Buvo žaidimas. Šokinėjau po kiekvieno svarbaus tritaškio. Šį čempionatą to dar nebuvo.

Ankstesnes rungtynes buvo sunku žiūrėt, nebuvo pasimėgavimo. Vakar krepšinis buvo malonus. Apskritai, jei tyliai buvo galima tikėtis panašaus į vakarykštį žaidimą, tai galvojau, nebent ketvirtfinalyje (jei iki jo išeitume), taip kelias rungtynės po truputį gerinant žaidimą. Nesitikėjau tokio staigaus žaidimo pagerėjimo.

Dabar labai svarbu sužaisti geras rungtynes su belgais ir ukrainiečiais. Sužaidus kelis gerus mačus, o ne vienas rungtynes gali atsirasti tikėjimas savo jėgomis, tik taip galima užmiršti pirmą etapą. Vakarykštė pergalė džiugina dar ir dėl vieno dalyko. Dėl visų tų Jono Kazlausko „heiterių“ (liet.priešų), prašančių atleisti vadžias ir kt. Gal smaugia tas J. Kazlauskas žaidėjus, gal nesmaugia, gal rėkia, gal nerėkia. Nieko mes nežinom, matom tik iš šono. Tai tik spėliojimai ir gandai. Nežinau, ar per šias rungtynes J. Kazlauskas labai klausė Gintaro Krapiko ir Dariaus Maskoliūno bei nei vieno nestumdė, bet štabas rungtynėms pasiruošė gerai.

Komandai ir treneriui reikia susigyventi, priprasti vienam prie kito, suprasti, kas ką moka, kas ko nori. Vakar atrodė kažkokios to užuomazgos. Mindaugas Kuzminskas vakar buvo toks „X faktorius“. Jis buvo tas žaidėjas, kuris netikėtai prisidėjo. Būk realistas, bet turbūt nesitikėjai, kad Kuze bus vienas rezultatyviausių. Labai gerai, kai atsiranda tie papildomi žaidėjai, iš kurių per daug nesitiki. Įgaus šiek tiek pasitikėjimo, nes žinos, kad jau sužaidė ir kad gali. Tiesiog reikia veržtis.

Apskritai, geras dalykas ta rotacija, kai vienose rungtynėse žaidžia vieni daugiau, kitose - kiti. Gali būti sunkiau nuspėjamas. Nemanau, kad „francai“ labai ruošėsi M. Kuzminskui ar R. Javtoko kabliui (vienas iš įsimintiniausių momentų vakar). Patiko, kaip „atjungtas“ buvo Tony Parkeris. Labai geras darbas. Visai nesimatė vieno iš geriausių NBA žaidėjų. Ten jo niekas nesustabdo, o čia pavyko mūsų krepšininkams. Gal dabar mažiau visi piktinsis rinktinės skautu Benu Matkevičiumi.

Pagarba visai komandai. Tik reikia neužsisvajoti, ne tik komandai, bet ir fanams. Nes tuoj prasidės kalbos apie medalius ir finalus, nors neseniai visi buvo nurašę rinktinę. Dabar ypatingai gali džiaugtis tie, kurie tikėjo, kurie sakė, kad viskas bus gerai ir pradėsime gerai žaist. Plojimai jums už pozityvumą.

Ne plojimai tiems, kurie sakė, kad čia mūsų grupė buvo labai sunki ir kitame etape bus gerai, nes tiesiog lengviau bus žaisti su silpnesniais. Visi žaidėjai ir treneris sakė, kad pati komanda sugebėjo pasikeisti. Labiau pasikeitė komanda, o ne priešininkai. Manau, ir patys žaidėjai pamatė, kaip gali žaisti ir kad patiems tai patinka. Vadinasi, gali veikti, tiesiog reikia daryti viską taip pat ir toliau: neišradinėt kažko naujo, o dirbti tais pačiais principais.

Negerai, kad belgams ryt paskutinis šansas neiškristi iš grupės. Kol kas be taškų, o su vienu nelabai būtų įmanoma toliau eiti. Atrodo, nėra ten kam žaisti, bet vakar su serbais žaidė gražiai. Taip kad dar pabūkim ramūs kaip belgai ir neprognozuokim pergalės.

P.S.: įdomu, jei ryt vėl taip gerai sužaisime, kiek spaudoje atsiras tokių šaunių frazių - „kaip feniksas iš pelenų“, „atgimimas“ ar kas nors apie gulbę ir bjaurųjį ančiuką.

www.facebook.com/krepsinioblogas

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Suomijos mokykloje apsilankiusios mokytojos pamatė, ko reikia Lietuvai: kai kurie daiktai sukėlė ir pavydą (176)

Pastaruoju metu viešoje erdvėje daug kalbama apie švietimo kaitą. Nuomonės pačios įvairiausios, bet atsakingų požiūrių ir kaitos krypčių įvardyti nedrįstama. Visiems aišku, kad keisti reikia, bet ką ir kaip? Marjo Kylonen, Helsinkio pradinio ugdymo kuratorė, uždavė prasmingą klausimą: „Ar eitumėte pas stomatologą, kuris naudoja praeito amžiaus įrankius?“

Nufilmuota patirtis kelyje: įpykęs vairuotojas nusprendė man atkeršyti? (122)

Į DELFI kreipėsi pasipiktinęs skaitytojas Miroslavas, nusistebėjęs kito vairuotojo elgesiu kelyje. Vairuotojas pasakoja, kad užsitraukė pastarojo nemalonę, kai neva neleido persirikiuoti kitam automobiliui. Pateikiame skaitytojo atsiųstą vaizdo įrašą ir pasakojimą, kviečiame jus įvertinti situaciją bei dalintis savo patirtimi kelyje el. paštu pilieciai@delfi.lt.

Grįžti į Lietuvą emigrantui trukdo 3 klausimai: valstybė daro viską, kad neparvyktume (180)

Norėčiau paklausti premjero ir kitų mūsų valstybės politikų, kodėl kasdien yra kalbama kaip emigrantai grįš į Lietuvą, bet iš tikrųjų daroma viskas, kad jie būtų paversti „blogiečiais“? Jau nebe pirmus metus kasdien skaitau, kaip daug bus padaryta pritraukiant žmones grįžti – tokie pažadai prisidėjo ir prie valstiečių išrinkimo. Bet viskas daroma atvirkščiai: ne tik nesudarytos padorios sąlygos grįžti, bet nuolat priimami sprendimai, užkertantys visus įmanomus kelius į tėvynę.

Buvusi dailės mokytoja sugėdino lietuvių kalbos mokančią kolegę (114)

Gerbiama Lietuvių kalbos mokytoja, parašiusi, kad dailės pamokos yra mažiau svarbios nei lietuvių kalbos, man priimtinas Jūsų noras nedaugiažodžiauti, todėl iš karto einu prie esmės. Na, pažiūrėkime į Tamstos argumentus iš kitos pusės.

Renginyje pasibaisėjo mokytojų elgesiu: A. Tapinas buvo teisus (279)

Perskaičiau Andriaus Tapino straipsnį, šįkart jis man labai artima tema – apie mokytojus, „Kokie šventi mokytojai, kokie baisūs tėvai, kokie baisūs vaikai“. Kad ir kaip nesmagu bebūtų, teko viduje pritarti jo pastebėjimams. Greičiausiai tas pritarimas ir būtų likęs tik viduje, jei nebūčiau paskaičiusi „nuskriaustųjų ir įžeistųjų“ mokytojų komentarų, kur piktinamasi, kad Andrius Tapinas nepabuvęs mokytojams skirtuose seminaruose drįsta juos taip šmeižti.