Permaininga draugystė: gražiai prasidėjusi, netikėtai pasibaigė

 (50)
Kodėl aš nepatinku laimei? Sako, gyvenime būna tamsių ir šviesių juostų, matyt, dabar aš visu kūnu ir siela pasinėriau į vieną tamsesniųjų. Viskas prasidėjo beveik prieš ketverius metus, kai lyg perkūnas iš giedro dangaus griuvo mano metus tetrukusi santuoka. Į tai gilintis jau nėra prasmės, bet, matyt, to pasekmes tebejaučiu. Žaizdos neužsitraukė, bet ne todėl, kad tam žmogui kažką jausčiau, o todėl, kad nuo pat paauglystės gyvenau pagal savo idealų planą, o šito posūkio jame tikrai nebuvo...
© DELFI / Kiril Čachovskij

Šiandien noriu kalbėti apie kitą skaudulį. Apie savo baimes ir nerimą, apie beviltiškumo jausmą, patyrus eilinę savo pasaulio griūtį. Man vėl nepasisekė. Jau nebežinau, ką turėčiau kaltinti, kad palengvėtų: likimą, gyvenimą, miestą, kuriame niekaip negaliu būti laiminga, jį... Vargu, ar tai gelbės.

Už lango lyja, žiūriu pro biuro langą į judrią miesto gatvę ir žinau, kad niekam nerūpi, kada aš šiandien grįšiu į savo nejaukius namus, o jei ir visai nepareičiau, kada manęs pasigestų? Turbūt susidaro įspūdis, kad esu viena šiame pasauly... Taip nėra, turiu šeimą, draugus, bet neturiu jo...

Viskas prasidėjo labai gražiai ir būtent tai mane, matyt, suklaidino. Sutikau jį tada, kai nieko neieškojau ir nesitikėjau, ir staiga tapau jo pasaulio centru. Atrodė, viskas būtent taip, kaip turi būti, nė kiek nedirbtina, likimas... Abejonių nekilo, tik likimas, man skirtas žmogus – atpildas už anksčiau patirtas kančias ir vienatvę. Tvirtai žinojau, kad jo laukiau visą gyvenimą.

Nesinorėjo ieškoti kabliukų, bandžiau būti laiminga. Ir po keleto mėnesių man pavyko tokia tapti, tačiau baimė užgniauždavo kvapą kiekvieną kartą, kai jis pavėluodavo paskambinti... Dabar galiu sakyti, kad tai galbūt buvo nuojauta, o gal aš pati, belaukdama pabaigos, ją ir prisišaukiu.

Taigi, atėjo diena, kai viskas baigėsi. Netikėtai, kaip ir prasidėjo... Žmogus atėjo, pastatė mane ant taburetės, užnėrė kilpą ant kaklo ir... išėjo... Palikęs rinktis pačiai: šokti ar nertis iš tos kilpos. Aš išsinėriau, bet gyventi toliau kol kas negaliu. Nebeklausiau kodėl, nes supratau, kad tiesos negausiu. Tik pažadėjau sau, kad niekada nepriminsiu apie save, ir to laikysiuosi. Nors dabartinė egzistencija tikrai nėra gyvenimas, bet ir tai praeis...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Šis rašinys skirtas konkursui „Skyrybų drama: mano širdis buvo sudaužyta...“

Papasakokite apie savo skyrybų dramą – gal ši padės lengviau pasijusti tam, kurį dabar slegia panašios problemos? O gal turite receptą, kaip išgydyti sužeistą širdį? Pasidalinkite, kas nutiko jūsų santykiuose, kad meilė staiga dingo iš gyvenimo.

Nuoširdžiausios istorijos autoriui suteiksime prizą: Nicholas Sparks knygą „Saugus prieglobstis“, kurioje papasakota dviejų žmonių meilės istoriją, ir Giselos Leonie Teschenke knygą „Grožio paslaptys: 5 Tibeto pratimai“.

Jūsų laiškų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Skyrybos“ iki lapkričio 18 d.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Auklėtojos elgesys lopšelyje šokiravo: pabėgome tą pačią dieną (67)

Norėjau papasakoti apie pirmą dieną viename darželyje. Atvykusios su dukryte, buvome maloniai sutiktos, tačiau kai nuėjome į lopšelio grupę, buvau nustebusi. Įėjusi išgirdau, kaip auklėtoja su šeimininke apkalbinėja mažus lopšelio grupėje esančius vaikus, kad neva kažkuriam vaikui iš jų grupės vystosi silpnaprotystė, o tėveliai nieko nedaro.

Chemijos mokytoja įvardijo didžiąją Lietuvos švietimo problemą (38)

Kiekvienas iš mūsų tiesiogiai ar netiesiogiai esame susiję su švietimu: turime vaikų, anūkų, sūnėnų ar dukterėčių, kurie lanko mokyklą, mokomės patys ar mokome kitus. Gaila tik, kad tiek mažai žinome apie Lietuvos švietimą, ypač apie pagrindinį ir vidurinį ugdymą. Dažnai straipsniuose rašoma apie problemas sukeliančius mokytojus. O prie ko čia mokytojai?

Suomijos mokykloje apsilankiusios mokytojos pamatė, ko reikia Lietuvai: kai kurie daiktai sukėlė ir pavydą (177)

Pastaruoju metu viešoje erdvėje daug kalbama apie švietimo kaitą. Nuomonės pačios įvairiausios, bet atsakingų požiūrių ir kaitos krypčių įvardyti nedrįstama. Visiems aišku, kad keisti reikia, bet ką ir kaip? Marjo Kylonen, Helsinkio pradinio ugdymo kuratorė, uždavė prasmingą klausimą: „Ar eitumėte pas stomatologą, kuris naudoja praeito amžiaus įrankius?“

Nufilmuota patirtis kelyje: įpykęs vairuotojas nusprendė man atkeršyti? (123)

Į DELFI kreipėsi pasipiktinęs skaitytojas Miroslavas, nusistebėjęs kito vairuotojo elgesiu kelyje. Vairuotojas pasakoja, kad užsitraukė pastarojo nemalonę, kai neva neleido persirikiuoti kitam automobiliui. Pateikiame skaitytojo atsiųstą vaizdo įrašą ir pasakojimą, kviečiame jus įvertinti situaciją bei dalintis savo patirtimi kelyje el. paštu pilieciai@delfi.lt.

Grįžti į Lietuvą emigrantui trukdo 3 klausimai: valstybė daro viską, kad neparvyktume (184)

Norėčiau paklausti premjero ir kitų mūsų valstybės politikų, kodėl kasdien yra kalbama kaip emigrantai grįš į Lietuvą, bet iš tikrųjų daroma viskas, kad jie būtų paversti „blogiečiais“? Jau nebe pirmus metus kasdien skaitau, kaip daug bus padaryta pritraukiant žmones grįžti – tokie pažadai prisidėjo ir prie valstiečių išrinkimo. Bet viskas daroma atvirkščiai: ne tik nesudarytos padorios sąlygos grįžti, bet nuolat priimami sprendimai, užkertantys visus įmanomus kelius į tėvynę.