Jis pradėjo dažnai eiti pas draugą, tačiau nieko blogo neįtariau... Bet vieną dieną jis negrįžo namo, telefoną išjungė, draugo namuose jo neradau ir iš pažįstamų sužinojau, kad jis nurūko į klubą. Negalėjau sėdėti vienoje vietoje, todėl paprašiusi draugų pagalbos nuvažiavau jo ieškoti. Prisimenu tik vaizdą: eina jis apkabinęs kitą, o ji – kaip stoties plaštakė. Žemė slydo iš po kojų, ašaros tiesiogine prasme mane dusino, rėkiau, po to – tamsa. Net nepamenu, kaip nuvažiavau namo.
Buvau gilioje depresijoje. Negalėjau net pažvelgti į jį, drybsantį po savo balių. O kaip sakoma, bėda viena nevaikšto, nes sužinojau, kad tai – ne pirma jo išdavystė, jis turėjo romaną ir su gera mano drauge.
Aprimus aistroms, prisiminiau savo žodžius – niekada neatleisti išdavystės. Tada ir supratau, kad niekada negali sakyti niekada. Realybė buvo kitokia – negalėjau likti viena su dviem mažais vaikais, neturėjau, kur eiti...
Taip gyvenu jau penkerius metus. Ar aš laiminga? Ne, aš nežinau, kas yra šeimyninė laimė, aš niekada jos neturėjau. Gyvenu su viltimi, kad kada nors gyvenimas pasikeis. Dabar, sukandusi dantis, tyliu, laukiu. Turiu tik vaikus, kurie man yra viskas, neturiu nei vieno žmogaus, kuriuo pasitikėčiau, ar kurį galėčiau pamilti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Prašome Jūsų – pasidalinkite savo patirtimi ir patarkite išduotiesiems, ar verta bandyti su neištikimybe susitaikyti? Gal patys esate išdavę mylimą žmogų ir turite tam pasiteisinimą? O gal fizinės neištikimybės apskritai nelaikote išdavyste? Laukiame Jūsų nuomonės ir istorijų.
Už atvirumą ir nuoširdumą Jums padovanosime prizą – dviem žmonėms už laiškus atiteks D. Radulescu romanas „Juodosios jūros sutemos“ apie prarastą meilę. Savo nuomone galite pasidalinti spausdami pilką mygtuką žemiau arba rašydami laiškus el.paštu pilieciai@delfi.lt. su prierašu „Išdavystė“.