Kadangi filmas išvadintas propagandiniu, ne pro šalį būtų priminti propagandos apibrėžimą. Vikipedija šį terminą aiškina taip: „Propaganda – tai bendravimo forma, kurios tikslas, pateikiant šališkus argumentus, daryti įtaką bendruomenės požiūriui arba pozicijai. Skirtingai nei nešališkai teikiamos informacijos, propagandos svarbiausias tikslas visų pirma yra daryti įtaką auditorijai“.
Lietuvos karo ir pokario istorijos pateikimo ir vertinimo prasme filmas „Šaltasis tango” yra labai tikroviškas ir paveikus. Menine prasme filmas silpnokas. Ypač jo pirmoji dalis, kurioje pasakojama pagrindinių veikėjų lietuvės Laimos ir žyduko Makso vaikystė. 1941 m. vokiečiams okupavus Lietuvą, žydo Makso šeima nužudoma. Jam pavyksta pabėgti, jis grįžta į savo namus, kuriuose jau įsikūrusi Laimos šeima. Paaugliai įsimyli vienas kitą.
Šioje dalyje filmo kūrėjai neišrankūs, naudoja daug kituose filmuose matytų ir gerokai pabodusių kinematografinių klišių. O ir jaunųjų atlikėjų vaidyba, švelniai tariant, nežiba. Scena, kai vokiečių karininkas išprievartauja paauglę Laimą, slapta stebint pasislėpusiam Maksui, visiškai neįtikinanti: vokietis atėjo ieškoti žydų, bet pamatęs gražuolę paauglę, dar vaiką, taip susijaudino, kad bemat pamiršo vizito tikslą?!
Antroje dalyje Maksas ir Laima jau suaugę. Laima, neatsigavusi nuo patirtos prievartos paauglystėje, dabar labai savotiškai „keršija“ kitiems okupantams – rusams, atsiduodama visiems iš eilės ir maukdama alkoholį. Pradžioje tai neįtikina. Tačiau filmui įsibėgėjus, Laimos herojės virsmas yra bene stipriausias iš visų. Ko gero, per ją filmo autoriai bando kurti Lietuvos, kaip valstybės, prievartaujamos ir vienų, ir kitų okupantų, įvaizdį. Valstybės, kuri sugeba išgyventi ir tokiomis baisiomis sąlygomis, paveikslą. Gana paveikus siekis, kurį dar labiau sustiprina Laimos tvirtybė filmo pabaigoje.
Makso, nuėjusio tarnauti okupantams, herojus kur kas blankesnis (vidine, ne išorine prasme). Už jį kur kas ryškesnis yra lietuvio saugumiečio, tipiško kolaboranto Jono (akt. Dainius Kazlauskas) paveikslas. Šis tipažas kuriamas be menkiausių priekaištų: ir aktoriaus vaidyba, ir scenarinis – režisūrinis veikėjo traktavimas yra logiškas nuo pradžios iki galo.
Atskiro dėmesio turėtų būti vertas rusų karininko vaidmenį sukūręs šiuo metu ant bangos esantis rusų aktorius Sergejus Garmašas. Deja, būtent mane jis įtikino bene mažiausiai – ne dėl vaidybos, o dėl herojaus režisūrinės (meninės) logikos stokos. Kad Stalinas paliktų gyvą karininką, praėjusį frontą ir po to neva padėjusį kai kuriems lietuviams išvengti Sibiro – tai jau, tiesą sakant, labai nukrypta nuo realybės. Bet filmas juk ne dokumentinis, o vaidybinis, todėl jo autoriai turi teisę rinktis ir tokią traktuotę.
Beje, tai, ko gero, vienintelis personažas, per kurį labai pasistengus gal ir galima būtų įžiūrėti tą neva brukamą propagandą. Bet aš neįžiūrėjau.
Kai ką papiktino faktas, kaip filme vaizduojami lietuviai – žydšaudžiai. Deja, jų paveikslai, nors ir epizodiniai, ryškūs ir įtikinantys. Nepykite, ponai „patriotai“: kas buvo, tai buvo, to nepaneigsi, tai istorikų įrodytas ir net amžininkų menamas faktas. Belieka tik susitaikyti su tuo ir apgailestauti.
Minėtame straipsnyje dar priekaištaujama, kad epizoduose pasirodantys Lietuvos partizanai neva primena banditus. Tai gal partizanai okupantus žudė kažkaip gražiau, „iškilmingiau“, nei okupantai – partizanus? Gal prieš žudydami visi kalbėjo maldą, žegnojosi ir dainavo patriotines dainas? Man jie, atvirkščiai, labai tikroviški, drąsūs ir verti pagarbos. Ypač ūkininkė moteris, bandžiusi kirviu tvoti saugumiečiui per galvą. Deja, kito jo „kolegos“ kulka buvo greitesnė...
Grįžtant prie pateikto propagandos apibrėžimo, galima būtų apibendrinti taip: po filmo „Šaltasis tango“ peržiūros mano nemeilė Lietuvos okupantams tik padidėjo, o pagarba Lietuvos partizanams – tik sustiprėjo. Jei toks ir buvo filmo kūrėjų „propagandistų“ tikslas – tada jis su kaupu pasiektas, sveikinu!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo mintimis? Paprieštarauti? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt ir išreikškite savo nuomonę!