Pažintis internete virto santuoka svečioje šalyje

 (37)
Esu girdėjusi daugybę istorijų kuomet lietuvaitės savo antrosios pusės ieško už jūrų marių. Daug tokių istorijų susilaukia daugybės komentarų. Deja, Lietuvoje, mano nuomone, kol kas tokios istorijos neturi daug teigiamų atsiliepimų.
© Shutterstock nuotr.

Spauda tviska nuo skaudžių istorijų, kuomet laimingai tarsi pasakos motyvais paremtose tokiose meilės istorijose abi pusės vėliau skaudžiai nudega, yra atimami vaikai, prarandami dideli turtai ir lietuvaičių vardas užsienyje skamba tarsi kažkoks nesusipratimas.

Bet vis dėlto yra ir gražių istorijų, kurios galbūt yra mažiau įdomios už nelaimingąsias, kai susitinka dviejų skirtingų kultūrų žmonės ir sudaro protingą santuoką. Ir nereikia, jog viskas prasidėtų pasakiškai.

Mano pačios istorija įvyko gana netikėtai, kuomet dar būdama paauglė buvau sunerimusi dėl 10 klasės anglų kalbos egzaminų. Nusprendžiau imtis priemonių pagerinti užsienio kalbos žinias. Ką gi, patarimų pirmiausia ėmiausi ieškoti internete, maniau, rasiu kokius nors kursus, tačiau, paskaičiusi komentarus supratau, kad geriausias būdas užsienio kalbai išmokti yra laisvai kalbėti su žmonėmis, kuriems ta kalba yra gimtoji. Lengviausias būdas, žinoma, buvo tiesiog taip vadinami „čatai“. Trumpai pamąsčiusi apsilankiau komentatorės nurodytoje svetainėje.

Buvo graudu ir liūdna, kai vietoj mėginimo lavinti kalbą susilaukiau daugybės gašlių siūlymų susipažinti artimiau ir t.t. Iš pokalbių svetainės pasišalinau, tačiau po kelių dienų sugrįžau su tuo pačiu tikslu, tiktai kita užsienio kalba. Mat nuo mažų dienų buvau ispanų kalbos fanatikė. Ir vėl ta pati istorija, gašlūs pažinčių pasiūlymai tiesiog pykino. Tačiau, kaip bebūtų, atradau ir bendraminčių, netgi susiradau draugę, gyvenančią Tenerifeje, su kuria iki dabar karts nuo karto susirašome, pasiteiraujame, kaip sekasi.

Po tokios gana įdomios pažinties nė nepajutau kaip kasdien po mokyklos tarsi automatiškai toji pažinčių svetainė tapo mano „drauge“. Nors teko ir labai nusivilti, kai žmonės prisistatydavo kone princais ar karalaitėmis, o jiems atsiuntus nuotraukas pamatydavau, kaip yra iš tiesų.

Vieną vakarą praleidau pamokas muzikos mokykloje ir likau namie bendrauti pokalbių svetainėje. Gavau žinutę iš jaunuolio, kuris maloniai prisistatė ir nesiūlė jokių pažinčių, pasakė, jog tiesiog ieško bendraminčių, nes nori tobulinti anglų kalbą. Kadangi mokėjau ispanų kalbą, bendravome jo gimtąja kalba. Vaikinas pagaliau pasirodė kažkuo labai įdomus, kalbėjome apie muziką, kultūrą, kalbas. Vėliau po kelių dienų apsikeitėme nuotraukomis bei persikėlėme bendrauti į kitą internetinę erdvę. Pokalbių svetainė buvo pamiršta, kaip ir nerimas artėjant anglų kalbos egzaminui.

Bendravome toliau, toliau praleidinėdavau muzikos pamokas, kartais net pamokas mokykloje, nes būdavo tiesiog mistiškai įdomu pabendrauti su tuo žmogumi. Praradau kelias drauges, neidavau su jomis susitikti, kai pasakydavau, ką veikiu, kai kurios ironiškai atsakydavo kad esu tiesiog kvaila. Ką gi, didelis valandų skirtumas buvo pritaikytas taip, jog abiems būtų gana patogu bendrauti, tad toliau lankiau mokyklą ir muzikos pamokas. Tačiau vis tiek atradusi laisvo laiko žinodavau, kad vakare vėl galėsiu pamatyti tą žmogų monitoriaus ekrane.

Pokalbius keitė skambučiai „Skype“ programa bei kartais baisiai brangios žinutės bei pokalbiai telefonu. Bendravome taip apie dvejus metus. Vėliau persikėliau gyventi ir mokytis į užsienį. Šalis, kurioje gyvenau, teikė tiesioginius skrydžius iš Pietų Amerikos šalių. Nusprendėme susitikti. Abejonių dėl nesusipratimų abiems nebuvo. Nutartąją dieną jau iš pačio ryto nekantriai laukiau. Atsidūriau oro uoste. Susitikau žmogų, kurio iš pažiūros asmeniškai nebuvau mačiusi. Tačiau atrodė, jog pažinojau tą žmogų daug artimiau nei bet kurį artimą draugą ar šeimos narį.

Tą vakarą tiktai pirmą kartą pasisakėme, jog mylime vienas kitą, kadangi iki tol turėjome savotišką tabu taip sakyti. Suvokėme, jog internetinė meilė nėra mums labai priimtina. Abu buvome patenkinti, praleidome tris įsimintinas savaites mums abiems naujoje šalyje. Ir jis išskrido atgal.

Susitikimo laukiau dar vienerius metus. Tiesa, bandėme dar kartą susitikti, tačiau, mano nusivylimui, mano antroji pusė buvo deportuota atgal į savo šalį. Abiems buvo šokas. Tačiau rankų nenuleidau, aplankiau jį pati. Susipažinau su šeima, kuri, beje, priėmė mane labai šiltai. Taip pat su kultūra, kuri man yra gana priimtina, nėra didelių skirtumų, jaučiuosi priimta. Ten, beje, susituokėme, surengėme mažytes vestuves. Kartu apsigyvenome. Sutariame gražiai, vertiname pagarbą vienas kitam. Žinoma, iškyla nesutarimų, bet juos greitai išsprendžiame pokalbiais.

Negalėčiau sakyti, jog lietuvaičiai kažkuo prastesni už užsieniečius. Žmonių yra visokių kiekviename Žemės kampelyje. Tačiau, kartais mes sau artimus žmones atrandame būtent kitoje pasaulio pusėje. Ir jie visi vienodi, tik atrasti galbūt užtrunka ilgiau.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Rašinys skirtas DELFI Piliečio paskelbtai Savaitės temai „Mano sutuoktinis – užsienietis!“.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (31)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog nenuostabu, kad beveik kas antras Lietuvos pilietis mintimis žemėlapyje jau skrenda „svajonių“ šalies link.

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (96)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.

Įvertino muzikos festivalį Lenkijoje: įėjimas nemokamas, bet vargiai kartočiau (49)

Po skandalingai pasibaigusio „Granatos Live“ festivalio, daugelis skaitytojų pradėjo žiūrėti skeptiškai į masinius renginius. Taip jau sutapo, kad prieš savaitę pats buvau nuvažiavęs į vieną didžiausių pasaulio festivalių – „Woodstock“ Lenkijoje, kuris turėjo priminti legendinį koncertą tokiu pačiu pavadinimu JAV. Skaitykite toliau ir sužinosite, ar verta ten važiuoti.

Leidimas vedžioti augintinius paplūdimiuose papiktino: jei šuo su skafandru, tuomet pritariu (159)

DELFI paskelbta informacija, kad Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga patvirtino naują tvarką, kai leidžiama eiti į paplūdimį su augintiniais, sukiršino DELFI skaitytojus. Gyvūnų mylėtojams džiūgaujant, skeptikai, deja, išsakė priešingą nuomonę.