Parašiusi savo laimingą istoriją, komentarų neskaitysiu – ūžkite neturintys ką veikti, nebemokantys tiesiog džiaugtis savo ir kito laime. Nuo to jūs laimingesni netapsite...

Taip jau atsitiko, kad 20 metų pragyvenusi santuokoje išsiskyriau... Tiesiog „prispaudė“ vaikai, gailėdami, kad mano ateitis su jų tėvu laukia nekokia. Matė senai, kad kuo toliau, tuo praraja didėjo dėl alkoholio, nepagarbos, nemeilės ir viso to pasekmių. Likau viena.

Vaikai gyveno užsienyje, skambino, rašė, neleido palūžti, mokė naujomis akimis žvelgti į ateitį, nežiūrėti į praeitį. Esu iš tų žmonių, kuriems vienatvė – ne draugas. Man reikia, kaip toj dainoj, kad pabūtum drauge, šalia pasėdėtum – pokalbių, bendravimo, žmogaus šalia. Laikas bėgo... Draugės, turinčios antras puses, gyveno savo gyvenimus, kitoms vienatvė nemaišė, o aš jau buvau pradėjusi gailėtis dėl savo žingsnio, kol vieną dieną sutikau likimo draugę.

Ją prieš pusmetį dėl jaunesnės moters buvo palikęs vyras. Ji buvo užsiregistravusi pažinčių portale. Įkalbino, kad jai padedant ir aš užsiregistruočiau. Matė ji, kad man susitvarkyti su savimi nesisekė. Tiesiog patikino, kad nebūtinai sau princą sutiksiu, bet vakarus plepėdama, susirašinėdama praskaidrinsiu. Taip ir atsitiko... Grįžusi iš darbo rasdavau laiškų, vėliau prisijungdavau ir kalbėdavausi. Ta vienatvė tapo ne tokia baisi...

Šiaip pati svetainė kaip naujokei atrodė keista. Kai kurie vyrai buvo užsiregistravę 5-8 metus, atseit, niekaip neranda sau poros. Kiti, prisirinkę po 10-20 draugių ne pagal amžių, ten pasakas seka... Vis dėlto, kai žiūri į tai nelabai rimti, ir pati, kaip sakau, pavažiuoji, kažkam sakai, kažkam nesakai, išsisuki... Žodžiu, taip prabėgo sunkiausias mano periodas, pradėjau atsigauti, nuėjau į porą pasimatymų. Pastebėjau, kad vienas vos ne kiekvienai susitikti siūlo, kitas vedęs, todėl nutariau susitikti eiti tik gerai atsirinkusi.

Ir štai, vieną penktadienio vakarą, vienišaudama ir liūdna leidau vakarą. Pamačiau prisijungusį pora metų vyresnį už mane vyruką, net be nuotraukos. Užkalbinau. Galvojau, tiesiog pakalbėsime ir taip praleisime ilgą rudens vakarą. Po kelių laiškų ir griežtų klausimų gavau pakvietimą sekmadienį nueiti į pasimatymą. Nuėjau...

Tai buvo lygiai prieš 7 metus. Metus padraugavome, stebėjome vienas kitą, analizavome. Po metų apsigyvenome kartu. Vėl praėjome visus testus, kaip kuris elgiamės, reaguojame. Derinomės, nors matėsi, kad geresnio suderinamumo, vargu, ar begali būti. Abu vienodai mąstėme daugeliu klausimų, turėjome vienodą požiūrį į vieną ar kitą dalyką. Buvo abipusis supratimas, noras būti kartu, džiaugtis. Abu buvome patyrę nenusisekusias santuokas. Pradėjome bendrai dirbti jo versle, ruoštis naują būstą... Ir štai šeštadienį sumainėme aukso žiedelius... Nors tiek metų buvome kartu, atrodo, dar labiau mylime vienas kitą. Tiesiog mums labai gera kartu.

Norėčiau palinkėti visiems ieškantiems būti kantriais, žinoti, ko ieškote. Niurzgaliams ir viskuo nepatenkintiems – pradėti gyventi santaikoje su savimi, įnešti pozityvumo į savo gyvenimus, netaukšti vien dėl tauškimo. Sėkmės, meilės, laimės... Kas norėsit, tas surasit.

P.S.: norit tikėkit, norit – ne, mano abu vaikai savo antras puses surado pažinčių svetainėse, negyvendami Lietuvoje. Antros pusės – taip pat lietuviai. Sutarimas – pavydėtinas... Ir man niekas nepasakys, kad ten tik nesąmonės. Gal tai lemtis ? Nesuku galvos, tiesiog džiaugiuosi savo laime…

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Bandėte meilės ieškoti internete? Papasakokite, kaip sekėsi: ar teko nusivilti, o gal atvirkščiai, radote ten meilę? Ar teko susidurti su tuo, kad realybėje virtualiai sutiktas žmogus atrodė visiškai kitaip? Jūsų nuomonės laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt. Taip pat galite rašyti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda: