„Pavyzdingi“ stovyklautojai šiukšles... suslepia

 (11)
Mokslininkai priešistorinį žmogų apibūdina įvairiai: pvz., homo erectus (vaikščiojantis tiesiai), homo habilis (sugebantis) ir pan. Ateities antropologai tikriausiai mus charakterizuos kaip homo šiukšlensis. Ar galite įsivaizduoti miestą be šiukšliadėžių, valytojų?
© DELFI skaitytojo nuotr.

Šiukšlės mėtomos, kur papuola ir niekas jų nerenka. Toks „miestas“ ššiandien yra miškas. Ir jeigu jis dar nepanašus į sąvartyną, tai tik todėl, kad organinė masė suvalgoma arba supūva. Stikliniai, plastmasiniai ir kiti santykinai amžini daiktai apauga samana, žole ar sumedėjusia augalija. Tačiau ši ekologinė bomba niekur nedingsta, ji lėtai „tiksi“. Gyvybei pavojingi junginiai apytakos rate vienu ar kitu pavidalu, vėliau ar anksčiau, pateks ir į žmogaus organizmą. Galbūt per orą ar vandenį, galbūt per grybus, uogas, vaistažoles, galbūt per medžiojamų gyvūnų mėsą. Visi norime būti sveiki, gražūs, ilgai gyventi, bet teršdami gamtą kenkiame sau.

Miškininkai saugo, kerta ir augina miškus. Galbūt dauguma įsivaizduoja, jog miškininkai atsakingi ir už šiukšles miškuose. Bet girininkijų pareigūnai tikrai neturi nei laiko, nei priemonių, nei lėšų atlikti valytojų darbo. Jiems nėra kada prižiūrėti grybautojų, uogautojų ar šiaip poilsiautojų, kurie sezono metu tūkstančiais užplūsta gražiausius ir turtingiausius Lietuvos miškus.

Vidutiniškai 3–4 girininkijos specialistai prižiūri 3–5 tūkstančius hektarų valstybinių miškų. Jų pagrindinė veikla kaip ir žemdirbių: išauginti gerą derlių, organizuoti jo nuėmimą bei pardavimą. Tik sodina viena karta, o kerta kitos. Miškininkai tikrai neturi laiko stebėti, kas palieka šiukšles. Beje, to paprastai ir nepadarysi, nes visus blogus veiksmus žmonės daro paslapčia, tik gerai apsidairę ar niekas nemato.

Tai ką dabar apibendrintai pasakiau, sukonkretinsiu savo girininkijos pavyzdžiu. Šiaulių miškų urėdijos Vainagių girininkija – tai dalis Kurtuvėnų regioninio parko miškų, esančių netoli Šiaulių miesto. Uogavimo ir grybavimo sezonu atrodo, jog didmiesčio lengvosios mašinos persikėlė į mišką - todėl keliukų sankryžose jau reikalingi šviesoforai. Dėka šiuolaikinės visuomenės mobilumo, miškai tampa miestų ir miestelių „sezoniniais priemiesčiais“. Todėl logiška, kad ir šia teritorija turėtų rūpintis patys miestiečiai. Reikalingi papildomi konteineriai, etatiniai valytojai atsakingi už vieno ar kito miško kvartalo tvarką.

Teoriškai visi Lietuvos piliečiai, atvykę į miškus aktyviai praleisti laisvalaikio, turėtų susirinkti užkandžių, gėrimų, vaistų, higieninių įklotų... pakuotes ir vežtis atgal. Tačiau taip daro toli gražu ne visi. Netrūksta tokių, kurie vykdami į gamtą dar ir pasiima šiukšles arba nereikalingus daiktus tam, kad juos ten paliktų. Tų daiktų sąrašas pats įvairiausias: sena šiferio danga, sudužę stiklai, televizoriai, unitazai...

Vieni tai išmes prie pat kelio, kiti, „tvarkingieji“, to padaryti nukaks į tolimiausius miško kampelius, galbūt net į kertines miško buveines pataikys... Kodėl mes taip elgiamės? Be abejo, tai mūsų tikrasis veidas. Tikroji, o ne deklaruojama kultūra. Kartais kerštingai pasvajoju apie šiukšlintojų veido išraiškas, jeigu miškuose paliktas „turtas“ atsidurtų jų sodyboje ar bute? Miesto gatvėse, paplūdimiuose ir kitose masinėse žmonių susibūrimo vietose paliktos atliekos netrukus bus surinktos. Tuo tarpu miške nėra žmonių, kurie tai turėtų padaryti.

Šiukšlinimas nėra išskirtinis lietuvio, lenko, ruso ar kurios nors kitos tautos bruožas. Žmonių populiacija baigia užteršti visą Žemės planetą. Esame ant ekologinės katastrofos slenksčio. Daug metų metėme viską į ežerus, upes, jūras, vandenynus nesukdami galvos dėl pasekmių. Šiandien visų vandenynų platybėse, vien jų paviršiuje srovių sunešti plūduriuoja milijonai tonų plastiko, suirusio į mikroskopines skiauteles. Spėjama, jog plastiko kiekis gali ššešis kartus viršyti planktono kiekį, bet tai dar ne pabaiga. Daugelis upių tebėra atviri „kanalizacijos vamzdžiai“, jų deltos primena plastiko buljoną. Suirusio plastiko skiauteles gyvūnams sunku pastebėti – taip plastikas patenka į mitybos grandinę. Mokslininkai randa plastiko žuvų, paukščių, vėžlių ir jūrinių žinduolių skrandžiuose. Niekas nežino, kaip audringuose vandenynuose tokius plastiko kiekius reiktų surinkti.

Trimituoju SOS todėl, kad ketvirtą dešimtmetį dirbdamas miškuose pastebiu analogiškas tendencijas. Žmonių miškuose vis gausėja – plastiko taip pat. Retų akcijų metu, kuriose dažniausiai dalyvauja vien miškininkai, medžiotojai, moksleiviai švarinamos tik pagrindinės poilsiavietės, labiau lankomos vietos ir kelių vedančių į jas pakraščiai. O pagrindiniame miško masyve plastikas kaupiasi. Čia nėra srovių, kurios suneštų visiems matomas šiukšlių salas. Priešingai, buteliai, maišeliai ir kiti plastmasiniai dirbiniai poilsiautojų bangos suminami, kartais sąmoningai paslepiami (nes jau nėra kur atsisėsti) ir per vieną – du vegetacijos sezonus „paskęsta“ miško paklotėje: po spygliais, lapais, šakomis, šaknimis. Nihono universitete (Japonija) atliktas tyrimas parodė, kad vandenynuose plastikas į smulkias skiauteles suyra per metus. Miško paklotėje esantį plastiką bakterijos neskaido, tad čia jis pasiliks šimtmečiams.

Kaip reiktų išspręsti šiukšlinimo problemą? Teoriškai visai paprastai. Visos pakuotės turėtų būti ekologiškos, t. y. greitai suyrančios į paprastus, gyviems organizmams nekenksmingus junginius. Didelės pakuočių kainos turėtų skatinti jų neišmesti, o jau išmestas - surinkti ir parduoti. Žmones būtina šviesti ir auklėti. Užteršta aplinka pažeidžia mūsų genetinį kodą - mūsų kūno kiekvienos ląstelės projektą, užrašytą keturių skirtingų nukleotidų seka. Žmogaus sukurti taršalai (mutagenai) destabilizuoja genetinės medžiagos saugos sistemą ir pažeidžia pačią DNR. Sutrinka ląstelių gyvenimo ciklo valdymas, jos vis dažniau tampa vėžinėmis (ima be saiko daugintis).

Sparčiai ilgėja sąrašas naujų baisių ligų, išsigimimų, ko anksčiau taip pat nebuvo, pvz., Dauno, Ternerio ar Kokeino sindromai, fokomelija (ruoniagaluonystė), ankstyva senatvė (Vernerio liga), Fankonio mažakraujystė, pigmentinė kseroderma, raumenų distrofija, ektodermos displazija... Jeigu šiandien rimtai nesusiimsime, vėliau tikrai mokėsime dar didesnę kainą už savo nerūpestingumą.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Kauno pokyčiai: net latviai ar estai klausia, kas čia vyksta (326)

Rašau kaip Kauno pilietis, kuris didžiuojasi vykstančiomis pertvarkomis mieste. Beveik neabejoju, kad tai yra Visvaldo Matijošaičio nuopelnas.

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (67)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog nenuostabu, kad beveik kas antras Lietuvos pilietis mintimis žemėlapyje jau skrenda „svajonių“ šalies link.

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (99)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Žmonių nuomonė pašiurpino: nesuprantu, kaip galima palaikyti eutanaziją (96)

Neseniai skaičiau apie moterį, kuri papuolė į Antakalnio ligoninę ir jos pakraupimą persipildymu. Daug komentatorių pasisakė už eutanaziją. Iš karto prisiminiau veterinarą, kuris 17 metų gydė mūsų katiną. Jis pasakė, kad gyvūnų buvimas paremtas komfortišku gyvenimu, tad kai buvo išsiaiškinta, kad serga vėžiu, pasiūlė užmigdyti.

Nebrangių atostogų idėja Lenkijoje: su žmona likome patenkinti šiuo sprendimu (87)

Galvojate kur įdomiai ir nebrangiai praleisti atostogas šią vasarą, tačiau Lietuvos pajūris nebetraukia? Rekomenduoju aplankyti Lenkijoje esančius Aukštuosius Tatrus.