Patarimai ir prašymai suįžūlėjusiems Norvegijos lietuviams

 (179)
Kur važiuosi, kur keliausi, o lietuvį visur sutiksi. Ir būtų džiugu, jei tie lietuviai būtų kaip tikri broliai, o ne moliai. Bet apie viską iš pradžių.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Dirbu Norvegijoje jau 30 metų.Žodžiu, pradėjau ten dirbti, kai lietuviai galėjo tik seilę varvinti, galvodami apie tokią šalį. Prisipažinsiu, pradžioje teko dirbti braškyne, vėliau picerijoje kepiau picas. Kai pramokau kalbą, perėjau į automobilių saloną „vadybininkauti“. Šauniai viskas sekėsi, bet man vis maža ir maža buvo. Nusprendžiau,kad esu vertas didesnio atlyginimo ir pradėjau ieškoti pelningesnio darbelio.Tikslumo dėlei turiu pabrėžti, kad automobilių salone uždirbdavau apie 15 000 litų „į rankas“, o gyvenamasis plotas nekainavo. Bet apie tai - truputį vėliau.

Taigi, gyvenau sau rojuje, kur žmonės mandagūs, niekas nevagia, visi linksmi. Bet vieną dieną išaušo baisus rytas. Nežinau, kodėl, bet širdis jautė, kad kažkas negerai. Įsijungiau radiją ir mano nuojauta pasitvirtino...

O Dieve, pamaniau. Juk jie nežino, ką daro! Tikriausiai nujaučiate ,ką aš išgirdau? Taip, radijo pranešėjas skelbė, kad Norvegija atveria sienas Europai.Nežinojau, kaip sulaikyti ašaras. Rašiau laišką karaliui ir karalienei. Bandžiau aiškinti, kad leiskite, ką tik norite, tik neleiskite į šalį lietuvių. Deja...Karališkoji šeima man neatrašė. Tiesa, aš vis dar laukiu laiško iš jų, nes juk būna, kad laiškai pasiekia adresatą pavėluotai.

Ramino mane ir kolegos. Sako, nebijok,mūsų valdžia viską apgalvojo, tad viskas valdoma. Pavargau jiems aiškinti, tad teko su baime laukti pirmųjų paukščių iš Lietuvos, kurie turėjo tuoj tuoj užplūsti.

Taigi, grįžtu prie to, kad nebetenkino manęs vadybininko alga ir nusprendžiau išeiti. Kito darbo ilgai neteko ieškoti, nes pažįstamų daug, o ir visi gerbia mane, ant rankų nešioja. Gavau pasiūlymą į direktoriaus postą.Čia jau ir alga šoktelėjo dvigubai. Na, gal aš jau truputį ir per daug čia pasakoju apie save, tad tęsiu mintį, kuri ir yra pagrindinė šio straipsnio karalienė.

Nors norvegai ir lietuviai iš išvaizdos vienodi - nėra jokio ypatingo bruožo, kuo skirtumėmės, - aš ir dauguma norvegų pastebime lietuvį minioje. „Graži'“ tašytė per petį, „Adidas“ „treningiukas“, ypatinga „gaidžio“ eisena.Tikiuosi dėl eisenos apibūdinimo nesupyksite, nes tai - tik pagyrimas. Kam teko matyti gaidį, kuris tarp vištų krūtinę išrietęs vaikšto ir sparnus išskėtęs mosikuoja, tikrai nesiginčys ir nesupyks. Be to, juk mėgdžioja žmogus tai, kas jam patinka?

Problema ta, kad šitie „sparnuočiai“ tokie įžūlūs, kad vidury dienos nesidrovi apvogti nieko neįtariantį norvegą. Iki sienų atvėrimo norvegai nežinojo tokio žodžio kaip signalizacija. O dabar net kameromis namus puošia. Kodėl kreipiuosi į lietuvius? Todėl, kad jūs, jaunimas, labai suįžūlėjote.

Užimate kone pirmą vietą Norvegijos kalėjimuose. Negana to, kad spėjome apsiprasti su vagimis, prasidėjo dar įžūlesni nusikaltimai. Girdėjau, kad vidury baltos dienos į namą įsiveržia minėti „paukščiai“ ir sumušę bei surišę šeimą, išneša iš namo viską, kas vertinga. Švedai jau pamokė vieną lietuvį ilgapirštį, paruošta jums porcija ir Norvegijoje. Jau masiškai skleidžiame žinią po šalį, kad visi būtų pasiruošę. Patariu jums, kad jūs nebebūsite taip toleruojami, prasideda Linčo teismas. Kas papulsite, ne tik, kad apsijuoksite prieš visą pasaulį, bet atsiminsite tą dieną per amžius. O grįžę Lietuvon dar spragilų gausite iš vietinių už Lietuvos vardo teršimą.

Nusileisk, lietuviškas vagie, ant žemės, ir nebepūsk savo krūtinės kaip gaidys. Būk įžvalgus kaip erelis, paslaugus kaip delfinas, bet ne pentinuotas kaip gaidys. Tada ir sektis pradės. Žinoma, žinau, kad vagys patys šio straipsnio neskaitys, nes net jeigu jie skaityti ir moka, tai užtruktų per ilgai. Šį straipsnį parašiau tam, kad visi, kas perskaitys, informuotų giedorėlius iš Lietuvos, kad pirtis jau užkurta, tad belieka daryti išvadas.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Bedarbės perfekcionistės darboholikės dienoraštis: kodėl man dabar gerai (I) (2)

2016 m. vasario 15 d. Ar žinote posakį „Jei jums atrodo, kad yra taip blogai, kad blogiau būti negali, jūsų skurdi fantazija“? Mano fantazija neskurdi, nes man vis dar atrodo, kad:

Gėdini apsiperkančius Lenkijoje? Turėtum atsiprašyti (412)

Na, atsiprašau, kad ir koks „patriotas“ rašė straipsnį „Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių“, jis aiškiai nežino ar net nebando įsigilinti į aptariamą situaciją, surasti joje bent dalį tiesos.

Skaičiuojate, kad per mėnesį pakanka poros šimtų eurų? Pasižiūrėkite į mano išlaidas (931)

Nustačius, kad minimalių poreikių krepšelis, iš kurio žmogus per mėnesį galėtų išgyventi, yra 238 eurai per mėnesį, DELFI pasiteiravo skaitytojų, ar jiems tokios sumos pakaktų. DELFI Piliečiui parašė ne vienas skaitytojas, norintis išsakyti savo nuomonę. Pavyzdžiui, vieniša mama Erika tikina, kad gaudama didesnes pajamas negali sau daug ko leisti. Publikuojame jos mintis.

Lietuvišką filmą kine pasižiūrėjusi mergina priėmė rimtą sprendimą (268)

Augau su amžinu klausimu. Likti ar palikti? Dilemos labai drasko širdelę. Ir aš esu blaškoma, nes nežinau, kur mano namai bus po trijų mėnesių, išlaikius paskutinį egzaminą. Nes vis dar nežinau kokiu būdu galėčiau tapti laiminga. Svetur lengvi pinigai, bet sunki dūšia. O Lietuvoje laisvą gyvenimą vis dar turi užsitarnauti.

Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių (2705)

Tikriausiai visiems pažįstamas jausmas – po švenčių ateina kažin koks liūdesys, širdgėla... Mokslininkai sako, kad tai normalu. Tačiau man liūdesys atėjo dar per pačią šventę ir su labai konkrečia priežastimi...