Teisti. Teisti. Teisti. Mes esame teisiančiųjų visuomenė. Kaltinam kitus, keikiame nuteistuosius, koneveikiame politikus, tačiau beveik niekada nežiūrime į save. Kritikos strėles dažniausiai leidžiame į kitus. Nors tiek Michael'is, tiek Andrius, tiek kiti muzikiniai filosofai sakė: „Jei nori pasaulį padaryti geresne vieta, pažvelk į save ir pasikeisk“ (angl. „If you wanna make a world better place, take a look at yourself and make a change“ – Michael'is Jackson'as)... Tad ar susimąstome, ar kelias „teisti“ ką nors keičia? Ar tai padeda visuomenei pasidaryti geresne? Ar tos priemonės nors kiek veiksmingos?
© DELFI / Tomas Vinickas

Taip, paskaičius kriminalines kronikas (į kurių pusę aš, beje, net nežiūriu) susidaro įspūdis, kad tie galvijai, kurie yra žmogžudžiai, vagys, sadistai ir t.t. yra verti aukščiausios bausmės. Dauguma netgi gausiai pasisako už mirties bausmę tokiems. Bet ar ji ką nors pakeistų? Vienas žudikas vis tiek bus pakeistas kitu, vienas prievartautojas ras naują auką. O aukų tėvai..? Jiems juk nesugrąžinsi gerosios dukrelės, mylimo sūnaus, šeimą išlaikančio, sunkiai dirbančio, tėvo…

Šiuo metu kalėjimai yra perpildyti. Inventorius ir elgesys su kaliniais, manau, yra tragiški. Atrodytų, kad taip jiems ir reikia ir dar blogiau, tiesa? Bet ar toks turi būti blogo žmogaus pakeitimas į gerą? Kaip pavyzdį galiu pacituoti ištrauką iš filmo „Kokainas“, kuriame vaidino Johnny Depp: „Į kalėjimą atėjau kaip marichuanos bakalauras, išėjau kaip kokaino doktorantas“. Dar blogiau, jei kaliniai ten yra luošinami, iš jų tyčiojamasi, juos prievartauja, skirsto į žeminančias kastas, nuolatos prieš juos smurtaujama.

Išėję į laisvę jie „automatiškai“ būna visiškai pasmerkti, visuomenės atstumti ir neturi jokių galimybių normaliai įsilieti į gyvenimą. Kaip išimtį galima taikyti restoraną „Mano Guru“, kuris į personalą priima buvusius narkomanus. Be abejo, yra ir daugiau tokių vietų, bet juk tai - toks mažas lašas begaliniame vandenyne… O ką daryti kitiems? Vagims, narkotikų pardavėjams, kontrabandininkams – tai, ką jie „moka“, ir kas jiems yra vienintelė išeitis šiame pasmerktame gyvenime...

Skaičiau ne vieną knygą. Šventajame Rašte rašoma, kad Dievas myli kiekvieną žmogų. Net ir patį baisiausią. Jam šiuo atveju negalioja visuomenės priimti standartai, kanonai, požiūriai. Galbūt tai, ką dabar pasakysiu gali šokiruoti. Absoliučiai visi nusikaltėliai yra lygiai tokios pat (o gal ir didesnės) nelaimingos sielos, kaip ir tie, prieš kuriuos jie pakėlė ranką. Nors žinau, kad dauguma netiki reinkarnaciniais dalykais, pažadėtuoju gyvenimu, Dangumi ar kuo nors kitu, bet, mano nuomone, tai, ką negero padarai ne tik, kad vėliau sugrįžta tau, bet tu esi šiame ar kitame gyvenime pasmerktas dar didesnėms kančioms.

Yra dviejų tipų sielos: Dievo globoje ir velnio prakeikime, jo vedamame pragaištingame kelyje. Pastarųjų kelias yra baisus, kupinas nuolatinės įtampos, nesaugumo jausmo ir, paprasčiausiai, prakeikimo. Man asmeniškai didžiausia kančia yra sadizmo ir prievartos aukos. Ypač vaikai, kurie yra visiškai nekalti, nesusipažinę su bjauriu suaugusiųjų ir kreivu požiūriu į gyvenimą ir yra tyros, šviesios sielos bei būties žmogeliukai. Tas pats ir su žiauriais kankinimais, sadizmu, prekyba žmonėmis, kuriuos nuperka tam, kad pripumpuotų heroino ir beveik 24 valandas per parą tenkintų pačias brutaliausias iškrypėlių seksualines fantazijas.

Tad tokius nulinčiuot, išmėsinėt, nudirt odą ir palikt neįgaliais visam gyvenimui, kad pajustų ką tai reiškia? Pasikartosiu: ką tai pakeis? Įsivaizduok, kad tavo siela, atėjusi į šį pasaulį, yra žudiko ar seksualinio iškrypėlio? Visi mes juk žinom, kokia milžiniška yra seksualinė energija ir ją sutramdyti yra praktiškai neįmanoma. Manau, sveikas žmogus tam turi skirti bent keturis kartus per savaitę ar daugiau. O kaip seksualinis iškrypėlis? Jis kitoks? Tame ir tragiškumas, tame ir yra jo nesunaikinama pragaištis, kuri prieš jį atsigręš šimteriopai, jei ne daugiau.

Vienoje dainoje grupė „Swans“ apie šį (prievartos) reiškinį dainavo: „Now give me what is mine“. (liet. „Dabar atiduok tai, kas priklauso man“ – aut. Past.). Turima omeny karmines skolas, žinoma, jei jomis Jūs tikite. Jei tikite, galima daryt prielaidą, kad ta, niekuo nekalta, būtybė lygiai taip pat elgėsi praeitam gyvenime ir štai dabar atsiima skolą. Ir iš tikro, nors imk ir verk, kai galioja tokie „sakrališki“ dėsniai, kai tyras ir svajose gyvenantis jaunas žmogeliukas yra išniekinamas tiek fiziškai, tiek psichologiškai, patiria kančią už nežinia ką.

Teisti? Na, mes žinom tą žymųjį Lietuvos pedofilą (nepamenu pavardės), kurį pasodino, jis išėjo ir vėl darė savo dalykėlius ir t.t. Užbėgant paaiškinimui už akių galiu pasakyt, kad, be abejo, yra daug žmonių, kurie absoliučiai nenori keistis ir toliau vykdo savo siaubą keliančius nusikaltimus. Bet štai Olandijoje teko skaityti apie bene beprecendentį projektą. Ten yra anoniminis tokių „nelaimėlių“ klubas, kurie suvokia, kad tai yra jų asmeninė gyvenimo tragedija, didžiausia likimo „dovanėlė“.

Iš pradžių ši iniciatyva susilaukė krūvos kritikos, buvo girdėti raginimai nutraukti tam finansavimą, bet su laiku visi pamatė, kokią naudą ji atneša, nes į tą klubą susirenka žmonės, kurie suvokia savo pragaištingumą, kurie turi sąžinę, kurie nenori būti velnio įkaitais. Ten taikomos įvairios medicininės psichoterapinės praktikos: kaip apsisaugoti nuo traukos, kaip nuslopinti blogą jausmą, kaip galų gale gyventi su šiuo prakeiksmu.

Tas pats ir su įprastais kaliniais. Teko žiūrėti dokumentinį filmą apie pačio griežčiausio režimo kalėjimą Rusijoje „Mėlynasis Delfinas“. Vienas kalinys ten nuolatos skaito Bibliją ir dabar net protu nesuvokia, kaip jis galėjo atlikti tokius žiaurumus: „Mane tarsi valdė tamsios jėgos ir saugojo. Kartą suplanavau nusikaltimą, bet kažkas iš aukščiau pakuždėjo, kad reikia atsitraukti“. Tai, deja, buvo teisingas šeštas jausmas, nes policija pasirodė iš karto, o jis liko nepagautas.

Ten pripasakota buvo begalės be galo liūdnų kalinių pasakojimų, barbariškų ir nežmoniškų laikymo sąlygų. Dauguma iš jų negalėjo tramdyti ašarų klausdami savęs: „kaip aš galėjau taip pasielgti? kodėl taip dariau?“. Taip, broliai ir seserys, deja, tamsiosios jėgos globa yra žiauri ir brutali. Ir čia net negalioja dėsnis: kovot su ja ar pasiduot jai. Tiesiog tu gimsti su ja, ir kaip dainuojama grupės „Vilkduja“ dainoje: „kiekvienas mes velnią nešiojam širdy“.

Ir baigiant rašinį, iš tikro, kas baisiausia, kad nerandu būdo, kaip išspręsti šią niekur nevedančią bėdą. Utopiškas variantas, manau, būtų tiesiog kalinius padaryti tarytum pradinukais, kurie būtų mokomi teisingų gyvenimiškų pagrindų, būtų įtraukti į kokią nors veiklą, jiems būtų suteikta viltis, jog jie gali ir turi pasikeisti. Dievas myli kiekvieną žmogų. Mes – ne.

Ir štai mano asmeninis paradoksas: jei, ginkdie, kas nors atsitiktų mano artimiesiems, savo rankomis sudoročiau tą išgamą. Bet, deja, tai nėra visiškai jokia išeitis. Toks, deja, yra mūsų žiaurusis pasaulis ir begalinis tragizmas. Ir tik Dievui malda meldžiantis ir už nukentėjusį, ir, kas keisčiausia, už nusikaltėlį galbūt gali kažką pakeisti. O gal ir ne, bet bent taip mes nors šiek tiek priartėjame prie šviesos ir vilties.

Ramybės Jums, mano mylimi skaitytojai.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Nori sugriauti mitus: ekonomiškai tobulėjame žvėriškais tempais (165)

„Kai esi miręs, nežinai, kad tu miręs. Tik kitiems sunku. Lygiai taip pat yra, kai esi...

Kauno pokyčiai: net latviai ar estai klausia, kas čia vyksta (343)

Rašau kaip Kauno pilietis, kuris didžiuojasi vykstančiomis pertvarkomis mieste. Beveik neabejoju,...

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (67)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog...

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (103)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę ,...

Žmonių nuomonė pašiurpino: nesuprantu, kaip galima palaikyti eutanaziją (105)

Neseniai skaičiau apie moterį, kuri papuolė į Antakalnio ligoninę ir jos pakraupimą...

Top naujienos

Plikai nusikirpusi K. Dūdaitė: aš noriu tokių pačių užduočių kaip vaikinai (125)

„Gyvename neramiais lakais. Manau, kad kariuomenei reikia žmonių, kurie turėtų smegenų ir noro...

Individualių statybininkų įkainiai priartėjo prie įmonių tarifų

Būsto rinkos aktyvumas didina statybininkų darbo įkainius. Nors individualiai dirbantys meistrai...

A. Čekuolio receptas ilgam ir energingam gyvenimui (122)

Palikęs televiziją, žurnalistas, rašytojas Algimantas Čekuolis toliau rašo knygas ir beria...

Lietuvių profesionalai užsienyje: norime ir galime prisidėti prie Lietuvos klestėjimo (5)

Po pasaulį išsibarsčiusiems lietuviams Lietuva jau seniai ne tik vasaros atostogų ar Kalėdinių...

Ekonomikos žvaigždė: rusų oligarchai į užsienį išvežė pusę šalies turto (265)

Turtingi rusai ofšoruose laiko tiek pat turto, kiek visi Rusijos gyventojai turi šalies viduje kartu...

Gyvai / Priešpaskutinis rinktinės testas: Lietuva – Islandija tiesioginė vaizdo transliacija (89)

Lietuvos krepšinio rinktinės pasirengimas Europos krepšinio čempionatui artėja prie pabaigos....

50-metį švenčiantis A. Mamontovas: turiu prastą skonį drabužiams, todėl visada atrodau jaunai pasveikino ir D. Grybauskaitė (19)

Trečiadienį, rugpjūčio 23 dieną Andrius Mamontovas švenčia 50-metį. Jubiliejaus proga...

Vargu ar atspėsite, kiek juodųjų skylių yra mūsų galaktikoje (11)

Skaičiuodami pagal tai, kiek žvaigždžių yra mūsų galaktikoje, ir kurios žvaigždės virsta...

Jemene gyvybes šienauja ne tik pilietinis karas, bet ir sunkiai valdoma cholera (2)

Nors jau seniai atrasti būdai, kaip užkirsti kelią choleros infekcijai, Jemene ji plinta, nes tam...

Kuriose viešosiose ligoninėse gali kilti kainos (22)

Netrukus prasidėsianti Seimo plenarinių posėdžių rudens sesija gali atnešti naujovių viešose...