Neslėpsiu, po pokalbio pajutau, kad ir aš toks – darbe ir šeimoje mano taurioji asmenybės pusė visiškai nevertinama, gatvėje visi lenkia iš kairės ir dešinės (automobilio markės ir metų nesakysiu), o aštrius komentarus mėgstu ne tik skaityti.

Taip ir gyvenau iki šiol, įsitikinęs, kad esu mažavertis individas.

Bet anądien atidarau duris – o ten toks solidus ponas šypsosi, sako, norėčiau sužinoti Jūsų nuomonę apie lubas. Sako, siūlysiu nuleisti lubas iki dviejų VDU, ką apie tai manote? Aš žmogus praktiškas (labiau laborantas, negu filosofas), todėl pasakiau, kad iki 2 nereikėtų, reikėtų ne daugiau kaip iki 2,5 nuleisti (juk Vytauto Didžiojo universitete lubas nuleidus iki 2 metrų, aukštesni studentai už šviestuvų kliuvinėtų). Ponas (profesorius tikriausiai, o gal net pats rektorius, nesu studentas ir iš veido nepažįstu) pažadėjo atsižvelgti ir atsisveikino. Kažkaip pakilau savo akyse, net architektūros klausimais su manimi tokie aukšti ponai konsultuojasi (lietuviškai – tariasi).

Kitą vakarą – vėl skambutis į duris. Kitas solidus ponas klausė mano nuomonės, tik šį kartą dėl dovanų. Ar pritarčiau, kad visiems Marsiečių kaimelio gyventojams nemokamai būtų padovanotas automobilis? Ne, sakau, geriau visiems mūsų mikrorajono gyventojams padovanokite (esu nesavanaudis, tikrai), tie nauji automobiliai labai nepatvarūs, žvyrkeliuose po metų tik metalo laužui tiks. O kad mano nuomonė svaresnė būtų, paminėjau, kad į mane konsultacijų kreipiasi žymūs žmonės net dėl VDU lubų. O, tai ten tie, oligarchai (po to išsiaiškinau, kad šis žodis reiškia keletą tų, kurie valdo), iš to pasipelnys tik jie, o Jūsų mikrorajono gyventojams nieko nenuskils, ne taip, kaip gavus dovanų automobilį. Tai bent, kiek daug mano nuomonė reiškia, visi mano kaimynai gaus dovanėlę, reiks jiems pasakyti, kad tai mano nuopelnas.

Kitą vakarą – vėl mano nuomonės teiraujasi – ar sutikčiau, kad man vokišką algą mokėtų? Oho, koks vertingas esu! Tiesą sakant, kam man vokiška, užtektų ir kokio lietuviško banko vadovo algelės. Iš kuklumo nudelbęs akis pamačiau to pono batus. Kažkada mačiau tokius vitrinoje, tai pagalvojau, kad ten dideliais skaičiais nurodyta ne kaina, o barkodas. Esu ekonomiškai raštingas (juk ir Jūs esate skaitę ūkio pradžiamokslių tokiais ar panašiais pavadinimais: „Kaip nieko nedirbant užsidirbti pirmąjį milijardą“), todėl greit suskaičiavau, kad tokius nusipirkti galėčiau po 3 metų ir 8 mėnesių, bet reikėtų nevalgyti ir mokesčių nemokėti. Ir jei tokius batus trina mūsų šaligatviais, tai kokiais tas ponas į teatrą eina? Toks žodžiais nesišvaisto. Mintyse jau pradėjau planuoti atostogas Kanaruose iš pirmosios vokiškos.

O vakar vėl sulaukiau. Šį kartą didelis ponas teiravosi, ar pritarčiau jo siūlymui įvesti personalinę (lietuviškai – asmeninę) atsakomybę už priimtus sprendimus. Jis tikriausiai irgi žino Merfio dėsnį „Kai už sprendimą atsako daugiau kaip vienas žmogus, kaltų nerasi“. Karštai pritariau. Gaila, kad žmonos nebuvo namie – mūsų šeimoje sprendimus priima ji, o finansines pasekmes tenka srėbti man. Gal tas ponas ją būtų įtikinęs bent šiek tiek riboti savo fantazijas.

Mano vertingumas mano paties akyse išaugo tiek, kad neištvėriau nepasigyręs kolegai. Eik jau eik, atsakė jis, negi nesupratai, kad tai tik rinkiminiai pokštai?

Negali būti!

Kalbant rimtai, tai reikėtų pacituoti vienos labai rimtos įstaigos metodinę medžiagą atrankos komisijoms: „Asmens elgesį ateityje geriausiai prognozuoja jo elgesys praeityje. Šiais klausimais pretendentų prašoma papasakoti, kaip jis elgėsi praeityje situacijose, kurios panašios į naujo darbo.“ O jei šį metodą pritaikytume rinkimuose?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!