„Paskutiniai Bremėno muzikantai“: skaitytojų recenzijos

 (4)
Artėjant vasarai vis dažniau norisi pabėgti iš namų ir laiką leisti lauke ar kultūriniuose renginiuose! DELFI skaitytojai gavo net dviejų skaitytojų muzikinio spektaklio „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“ recenzijas.
Brėmeno muzikantai

„Paskutiniai Brėmeno muzikantai“ – vienos kartos balsas (Greta Macionytė, www.jauti.lt)

Pavasario pradžioje į klajones po Lietuvą paskutinį kartą išvyko Keistuolių teatro „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“. 13 metų rodytas ir žiūrovų pamiltas spektaklis šiemet atsisveikina su žiūrovais.

Daugeliui „Brėmeno muzikantų“ pristatinėti nereikia. Keturių laisvos sielos ir „pinigų nesugadintų“ muzikantų kompaniją sudaro Rainis (Dalius Skamarakas), Petuchauskas (Andrius Kaniava), Rexas (Aidas Giniotis) ir Kanopa (Aurimas Meliešius), nepaklysti (o kartais ir nuklysi) kelyje į žinomumą padeda prodiuseris Leo (Darius Auželis), o visus tarsi sujungia meilė Ingai (Agnė Sunklodaitė/ Inga Balsytė) – žaviai merginai, rastai „rugiuose prie bedugnės“.

Šiltą gegužės vakarą pilnoje „Girstučio“ rūmų salėje žiūrovai pasijuto lyg įsėdę į laiko mašiną ir grįžę atgal į tuos laikus, kai mūsų kraštą pasiekė pirmieji hipių kultūros garsai ir atgarsiai apie „ten toli, labai toli“ iš taisyklių ir sistemų išsilaisvinusius „gėlių vaikus“. Spektaklis puikiai perteikia to laikmečio dvasią – taiklūs komentarai ir juokai, aliuzijos į įvairius gyvenimo ir kultūros įvykius bei reiškinius. Ir muzika! Tos garsiausios dešimtmečio melodijos ir per 13 metų nuo spektaklio premjeros išmokti spėtos lietuviškos Keistuolių aranžuotės… Didžiajai daliai žiūrovų taip iki skausmo pažįstama ir sava.

Ta didžioji dalis žiūrovų – tos kartos vaikai. Stebint „Paskutinius Brėmeno muzikantus“ skaniai, o vietomis net iki ašarų prisijuokė visi salėje sėdėję žiūrovai, po spektaklio nugirstas komentaras pasirodė itin taiklus: „Paskutinius Brėmeno muzikantus“ visiškai suvokti ir suprasti gali tik viena lietuvių karta.

Šis spektaklis yra ryškus tos kartos balsas teatro istorijoje, tačiau vis jaunesnei publikai, nutolusiai ir toliau sparčiai tolstančiai nuo rusų kalbos ir sovietinės kultūros, vis daugiau pjesės eilučių tampa nesuprantamos. Na, tai yra natūralu. Kaip teigė Andrius Kaniava, „spektaklis yra gyvas organizmas, todėl kaip ir viskas gyvenime, jis natūraliai pasensta. Ir jei jį tikrai myli ir gerbi, reikia leisti jam garbingai ir oriai išeiti. Aišku, gaila, nes teatras kaip joks kitas menas, deja, neturi išliekamosios vertės.“

Tačiau „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“ išliekamąją vertę turi – spektaklio dainos, filmas… Nors jie neatstos gyvo patyrimo, bet tikiu, kad kaip kartos balsas, skambės lietuvių namuose ne vienerius metus. „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“ – vienas didžiausių teatro įvykių Lietuvos istorijoje ir man buvo garbė ploti jiems atsisveikinant.

„Paskutiniai Brėmeno muzikantai“

Režisierius – Aidas Giniotis

Pjesės autoriai – Aidas Giniotis ir Andrius Kaniava

Scenografijos ir kostiumų dailininkė – Ramunė Skrebūnaitė

Kompozitorius – Sigitas Mickis

Vaidina: Ilona Balsytė/ Agnė Sunklodaitė, Darius Auželis, Aidas Giniotis, Andrius Kaniava, Aurimas Meliešius, Dalius Skamarakas, Sigitas Mickis

Muzikinis spektaklis „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“: įvertinau aštuonetu (Kastytis)

Iš pradžių – truputį sausos techninės informacijos/ parametrai:

Tikslinė auditorija: N-17, optimalu 28-50m., pastebėta ir nemažai garbaus amžiaus senjorų. Tai, kad spektaklis patinka visiems, liudija ir anšlagas su papildomomis pristatytomis kėdėmis šalia eilių;

Muzika: 9/10 (bet suprantama, kad dešimtukas čia neįmanomas, nes.. kiekvienas bent 10 proc. būtų „paderinęs“ dar pagal savo nostalgiškiausias mylimiausias dainas);

„Grūzas“: 1/10 (deja, taip, gilių, depresiškų filosofinių „mindfreakų“ čia nesitikėkite);

Lūkesčiai/Garantija: 10/10: šypsena iki ausų, bei energijos ir geros nuotaikos užtaisas visai dienai;

Sadizmas: 2/10 . Perspėjimas – rūkaliai, pasiimkite pleistrų, alkani – pavalgykit, nes gana ilgokai matysite valgiais nukrautą vestuvinį stalą;

Kostiumai/dekoracijos: 9/10 . Nes... Na, visada gali būti geriau;

Humoras: 8/10, frazės pokštai ir juokeliai labai nenuvylė, buvau pasiruošęs lėkštiems animacinio filmuko lygio pajuokavimams, bet gavau vietoj ir laiku, šmaikščių, originalių sąmojų, privertusių prapliupti juoku visą salę;

Laikas: 2,5 val. su pertrauka, bet prabėgo kaip valanda;

Verdiktas: 8/10. Nes turiu būti kritiškas bambeklis, o ne aikčioti „och“ ir „ach“, nors ir esu „pozityvoptimistas“.

Ar eičiau dar kartą? Taip! Nes tai kaip klausytis mėgstamos dainos, tik čia dar geriau – čia visko daug viename. Eičiau kad ir kas mėnesį. Kaip į gerą „tūsą“. Deja, jis „paskutinis“, atsisveikinimo.

Tikiuosi, nesugadinsiu papasakodamas daugiau apie spektaklį, nes čia ne serialas „Sostų karai“, taip kad pasakinėjimas negresia. Bendras įspūdis toks, kad patenki į „non-stop“ besitęsiančią puotą su visais įmanomais stiliais ir nuotaikomis. Na, ne visai kaip „Pagirios LasVege“, bet... Bus visko, ir Woodstokas ir vesternas su muštynėmis ir Kauno arena. Galėsite net patirti tą jausmą, kai stovi ant scenos, kai į tave plieskia prožektoriai ir ošia minia, pamatyti muzikantus iš nugaros užkulisiuose.

Dažnai pagaudavau save bežaidžiantį „atspėk melodiją“ – kieno tai daina, koks pavadinimas... Smagumėlis, prisiminiau, manau, bemaž kokį 90 proc. mažiausiai. Dainos puikiai išverstos ir pritaikytos situacijai. Šaukiantiems „lietuviai rusofobai“ teks nusivilti – nemažai dainų sovietine tematika, viena net originalo kalba.

Vis dėlto reikia prie kažko prisikabinti. Žinoma, tai labai subjektyvi mano nuomonė, visiškai nieko neturiu prieš gėjus, bet Petuchauskas „persūdė“ savo personažą ta charakteristika. Galbūt tiesiog norėjo suteikti ryškesnių labiau įsimenančių bruožų. Vis dėlto visi personažai be galo smagūs, mieli valiūkiški nutrūktgalviai, jų negalima nepamilti, negailėti... Vaikėzai „nurautais stogais“, kokie visi mes viduje truputį esame... Tik vieni tai užgniaužiame smarkiau, kiti – mažiau. Ko gero kiekvienas atpažinsime viename iš jų ir save – pamaivą, nevykėlį, karštakošį, romantiką ir verslininką, kuris turi apie viską galvoti, bet kurio visi nesupranta ir nekenčia.

Tikriausiai 15 proc. spektaklio sėkmės priklauso ir nuo publikos. Man pasisekė – publika susirinko linksma ir atsipalaidavusi, plojo, cypė, žviegė ir dainavo, žodžiu pridėjo visus 20 proc.

Be abejo, pamatysite ir kultiniu jau patapusį „Būk mano varpeliu“, po kurio moterys tiesiog įkrito į ekstazę ir galutinai pratrūko.

Žodžiu, puikūs visų pamėgti aktoriai, pakili nuotaika be alkoholio, smagiai praleistas laikas. Melskitės ir tikėkitės, kad gausite bilietų. Sėkmės jums ir gero laiko!

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Kviečiame jus taip pat dalintis renginių, kuriuose teko apsilankyti, recenzijomis ir juos rekomenduoti kitiems. Laukiame jos el.paštu pilieciai@delfi.lt!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Kauno pokyčiai: net latviai ar estai klausia, kas čia vyksta (243)

Rašau kaip Kauno pilietis, kuris didžiuojasi vykstančiomis pertvarkomis mieste. Beveik neabejoju, kad tai yra Visvaldo Matijošaičio nuopelnas.

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (67)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog nenuostabu, kad beveik kas antras Lietuvos pilietis mintimis žemėlapyje jau skrenda „svajonių“ šalies link.

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (98)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Žmonių nuomonė pašiurpino: nesuprantu, kaip galima palaikyti eutanaziją (88)

Neseniai skaičiau apie moterį, kuri papuolė į Antakalnio ligoninę ir jos pakraupimą persipildymu. Daug komentatorių pasisakė už eutanaziją. Iš karto prisiminiau veterinarą, kuris 17 metų gydė mūsų katiną. Jis pasakė, kad gyvūnų buvimas paremtas komfortišku gyvenimu, tad kai buvo išsiaiškinta, kad serga vėžiu, pasiūlė užmigdyti.

Nebrangių atostogų idėja Lenkijoje: su žmona likome patenkinti šiuo sprendimu (89)

Galvojate kur įdomiai ir nebrangiai praleisti atostogas šią vasarą, tačiau Lietuvos pajūris nebetraukia? Rekomenduoju aplankyti Lenkijoje esančius Aukštuosius Tatrus.