Vakar atsitiko taip, kad teko sugerti dozę lietuviškos komercinės televizijos vaistų, kuriuos vartoja didžioji dalis Lietuvos visuomenės. Užkliuvo keletas dalykų: visų pirma televizijos žinios – ar šiaip Lietuvoje vyksta kažkas gero, ar tik „kažką nukalė, pasmaugė, nužudė, užlenkė, nušovė, pagrobė, išprievartavo“? Ar jūs galite paaiškinti man, normaliam žmogui, kas čia per..?

Kokią visuomenės nuomonę televizija nori įrašyti į pasąmonę? Ar jūs manote, kad tai nėra užburtas ratas ir tokios žinios neprogramuoja žmonių pesimizmo, noro žudytis ir visų rezonanso sulaukusių nusikaltimų? Neįžiūrite paralelės?

Ar man vienam atrodo, kad tokiomis žiniomis gyvendami žmonės yra lengviau valdomi tų pačių populistų politikų? Balsuojama už daugiausiai gėrio žadančius ir neįgyvendinamus pažadus dalinančius, bet dirbtinai euforiją keliančius politikus. Ar tie žmonės, būdami pesimizmo liūne, gali darbe būti pozityvūs ir mokyti savo vaikus pozityviai žiūrėti į gyvenimą? Ir tai – tik viena medalio pusė.

O kita medalio pusė – labai abejoju, ar tie žmonės tikisi išgirsti kažką pozityvaus? Televizijos stengiasi pažinti savo žiūrovus, todėl abejotina, ar žmonėms būtų įdomu žiūrėti pozityviai nuteikiančias laidas, kai negatyvus ratas įsisukęs ir nesiruošia sustoti. Tiems, kuriems nesiseka, paprastai nepatinka, kai kitiems sekasi ir didžiausia palaimos dozė būna stebėti, kaip sėkmingas žmogus dėl gyvenimo negandų nusirita į dugną. Matyt, duodama tai, ko žmonės reikalauja ir atvirkščiai. O visas negatyvas puikiausiai tinka vienai verslo šakai – greitiesiems kreditams.

Tai – visiškai atskira tema, jau nebetelpanti į jokius rėmus. Gal kas nors bandėte skaičiuoti kiek greitųjų kreditų reklamų parodoma per reklaminę pertraukėlę? Tiesą pasakius, esu visiškai „apšalęs“ nuo greitųjų kreditų noro perkąsti gerkles savo konkurentams. Turbūt kas antra ar kas trečia reklama – greitųjų kreditų, kurios siūlo perpirkti viena kitos paskolas, žada paskolinti pigiau, atidėti mokėjimus ir t.t.

Tai ideali terpė reklamuotis tiems, kurie nori prieiti prie pesimistų. Čia renkasi visa ta „grietinėlė“, kuri ir taip jau yra nusivylusi gyvenimu, supraskite, Lietuvoje tik žudosi, pjaunasi ir panašiai. O reklamos skatina pozityvą, norą pirkti, imti paskolas, turėti čia ir dabar, nors tai ne to žmogaus pajamoms ir finansiniam išprusimui. Komercinėse televizijose reklama nepigi, todėl tikrai nemanau, kad greitųjų kreditų bendrovės „eina“ į minusą, mokėdamos tuos kosminius suneštus pinigus iš tų pesimistų žmonių.

Nors esu prieš laisvos rinkos reguliavimą, bet ar nemanote, kad greitųjų kreditų reklamos turėtų būti ribojamos, kaip ribojamos ir palūkanos? Prisiminkite, kokios jos buvo prieš tai, kai jos nebuvo pradėtos reguliuoti ir nebuvo nustatytos palūkanų lubos? Paskolų bendrovės verkė krokodilo ašaromis, bet reklamų internete, televizijose ir kituose reklamos šaltiniuose – ne mažiau. Ir jos negali sumažėti, kol pati televizija nepasikeis kaip terpė, kuri tuos pačius žmones paverčia pesimistais ir vergais. Gal atsiras koks politikas, kuris pagaliau išraus tas reklamas iš televizijos? Prižadu, paspausiu leteną ir neplausiu savaitę.

P.S.: Nacionalinė televizija pradėjo eiti kitu keliu, pastebimas kokybiškų laidų gausėjimas – už ką ir sveikinu!

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!