Pasiūlymas padėti vaikams ir beglobiams gyvūnams liko neišgirstas

 (15)
Grįžau iš užsienių, ieškau Lietuvoj darbo, sėdžiu pas tėvus viename mieste. Ieškau, kur būtų galima kažką gero, pilietiško, visuomeniško ar pan. nuveikti. Čia yra vaikų namai. Dar prieš keletą metų esu girdėjusi baisių dalykų (...).
© Shutterstock nuotr.

Galvoju, gal nėra ten viskas rožėmis nuklota, tai pasisiūlysiu pasavanoriauti, padėti bet kur, kur tik reikėtų: ar prižiūrėti vaikus, pasportuoti su jais, ar grindis pavalyti jei kažkas atostogų išeiti norėtų, ar su administraciniais reikalais, o gal jiems padėtų šviesios sėkmės istorijos, kaip mokyklą sėkmingai pabaigti, gyvenimą tvarkytis, karjerą „daryti“, kur rasti išteklių, pagalbos ir t.t. Mano visos asmeninės istorijos tik tokios ir yra, bet gal jos kažkam suteiktų įkvėpimo ir motyvacijos.

Nusiunčiu elektroninį laišką, pasisiūlau. Nuo to laiko jokio atsakymo nesu girdėjusi. Galvoju, kad trumpa žinutė „ačiū, bet tokių savanoriavimų mes nepraktikuojame“ lyg ir neužima tiek daug laiko. Arba, „malonu kad domitės, bet mūsų visi vaikai labai laimingi, turi su kuo žaisti ir kas jiems apie pasaulį papasakotų, nes visos darbuotojos yra sėkmingi ir daug pasiekę idealai ir, beje, jos jau visos buvo šią vasarą atostogų, kad galėtų pailsėti ir toliau kūrybiškai ir efektyviai dirbti su vaikais“ - gražu ir pakankamai informatyvu, o svarbiausia, civilizuota.

Deja deja. Na, pažiūrėjus į vadovą svetainėje gal ir neturėčiau stebėtis, mano tėvai irgi dar prieš keletą metų kompiuteriu sunkiai mokėjo naudotis, bet kaip įstaigos vadovui tai lyg ir priderėtų (...).

Na, ką gi. Surasiu kur kitur galėčiau padėti. Benamių gyvūnų prieglauda (gimtajame mieste - red.pas.)! Mano draugė JAV vieną popietę per savaitę keliauja į šunų prieglaudą, juos nuprausia, pavedžioja, dar „Facebook“ pasidalina kokių mielų naujų augintinių yra, ragindama draugus „įsišuninti“. Man atrodo labai prasminga veikla. „Sveiki, noriu pasisiūlyti pasavanoriauti, paprausti, pavedžioti gyvūnėlius ar dar kuo beprireiktų pagelbėti“. Tyla, ne ką garsesnė nei iš vaikų namų. Come on (liet. na gi, ei), lietuviai!

Suprantu, kad čia ne Amerika ir kad jums labiau pinigų trūksta, bet čia nėra mano kaltė, kad valstybė jums jų neduoda o aš neturiu finansinių galimybių prisidėti, todėl ir siūlau „žmogišką“ pagalbą. Taip pat lyg ir nesiūlau ten, kur jos nereikėtų. Bet tas požiūris - „kažkokia išsišokėlė čia rašinėja, ignoruosiu, tai gal atsikabins“, siaubingai nuvilia!

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Esate susidūrę su panašiu požiūriu? O gal atvirkščiai - norite papasakoti sėkmingos savanorystės istoriją ir paskatinti savanoriauti kitus? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt su antrašte „Savanorystė

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (2)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (269)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.

Atsakymas Andriui Užkalniui: negrįšiu, kadangi Britanijoje bent jau kainos nekyla taip greitai (70)

Apie gerbiamo Andriaus Užkalnio žąsų riebumą diskutuoti neverta, nes juk dėl skonio nesiginčijama, bet štai šio autoriaus straipsnis „Emigrante, varyk iš Britanijos, kol nevėlu“ sukėlė abejonių ir norą įkišti savo spausdintą trigrašį.