Na taip, minėjote, kad geriau padėsite vargstantiems, nei švaistysite savo laiką ir pinigus merginoms, kurioms pastarieji tik ir terūpi... Labai graži iniciatyva, tačiau... Norėčiau Jūsų pasiteirauti, kaip Jūs suprantate žmogų užgriuvusius vargus ir slegiančias problemas? Ar tai, kad žmogus vargingai gyvena ir vos suduria „galą su galu“?
Žinote, tas varguolis tikriausiai, yra tūkstantį kartų turtingesnis savo vidumi už bet kurį milijonierių, tiesiog šiandien tokių vertybių niekam nereikia... Apskritai (bent jau Lietuvoje) susiformavęs stereotipas, kad jei susiduri gyvenime su materialiniais sunkumais – esi nevykėlis ir tinginys, o jei kreipiesi pagalbos, tai ir „slabakas“ (silpnas), o tada prasideda „gydymas“ tuščiai skambiomis frazėmis: „reikia stengtis“, „reikia neprarasti vilties“, „reikia tikėti“, „reikia nepasiduoti“... Ir ką? Kiekvienas supranta, kad REIKIA... Tik ne kiekvienas turi jėgų kovot su vėjo malūnais...
Bet tebūnie, pinigai valdė, valdo ir valdys Pasaulį, ir tik todėl, kad žmonės jį patys tokį ir padarė, o dabar gyvena, remdamiesi principu „kas daugiau“. Bet noriu paklausti Jūsų, ar dalindamas pinigus skurstantiems, vadinate tai pagalba? Tuomet manau, kad Jūs – lygiai toks pat kaip tos mergaitės, kurių „remti“ Jūs nenorit, vertinantis tik materialią pagalbą ir perkantis socialiai pažeidžiamų žmonių pasitikėjimą. Ne, nepagalvokite, kad aš turiu kažką prieš, labai pagirtinas Jūsų elgesys ir manau, tikrai, atsiras tokių, kurie nesidrovėdami kreipsis į Jus ir prašydami pagalbos žemai Jums lankstysis.
O kaip jausitės Jūs? Oriai? Tiesiog duodamas pinigų? Tuomet ar galite pabandyti įsivaizduoti, kaip jaučiasi tas varguolis, kuris prašo Jūsų. Ar taip pat oriai kaip Jūs? Vargu... O dabar pats sau atsakykite, ar norite, kad tas prašytojas jaustųsi taip pat, kaip Jūs? Jei taip, tuomet, tikrai, esate Dievo siųstas angelas (...).
Jei Jūsų ketinimai tikrai nuoširdūs ir aš, duok Dieve, klystu, tai savo pagalbą pakreipkite kita linkme. Užuot dalinęs paramą konkurso būdu, leiskite tiems nabagėliams pasijusti ŽMONĖMIS iš didžiosios raidės, kurie nesijaustų Jums skolingi, o būtų dėkingi ir gerbtų Jus kaip Žmogų. Žmogų iš didžiosios raidės. Duoti nėra sunku, sunku yra prašyti. Pabandykite pats, įsitikinsite...
Taigi, užuot davęs, leiskite pasijusti varguoliams, kad jie reikalingi ir svarbūs, įkurkite darbo vietas, tebūnie žvaigždžių ar lietaus lašų skaičiuotojų holdingą, ir mokėkite solidžius atlyginimus. Tuomet žmogus jausis pilnavertis ir reikalingas, va tada, kai pakils jo savivertė ir pats pradės vertint save kaip asmenybę, galėsite išdidžiai tarti: „Aš padėjau šiam žmogui“...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!