Pasiklydusius vestuvių balandžius aptiko ant kaimyno stogo

 (15)
Verslumo skatinimas yra vienas pagrindinių Europos Sąjungos siekių. Tačiau ar visi imamės tokių idėjų įgyvendinimo, kuriomis galėtume drąsiai skelbti pasauliui - aš sukūriau „kitokį“ verslą, aš galiu tuo didžiuotis?

Užsiimti savo mėgstama veikla ir iš to gauti finansinės naudos – tokio pasiūlymo greičiausiai neatsisakytų nė vienas žmogus. Bet... Yra ir kita verslumo skatinimo pusė, kuri kartais taip ir pasilieka šešėlyje, niekieno nepastebėta, niekieno negvildenta ir net neužmatyta mūsų „išmaniųjų protų“ šiuolaikiniame civilizuotame pasaulyje.

Kokia kaina tai pasiekiama? Ar tikrai skatina Europa mus iš visko „kalti pinigus“, net nebeatsižvelgiant į žmogiškumo faktorius? Gal nebereikia paisyti meilės jausmo gamtai, gyvūnams, paukščiams, augmenijai ir aplinkai, kuri mus kasryt supa ir džiugina? „Ko gero, tai jau tapo net senamadiška. Dabar reikia visur ir iš visko matyti pelno galimybių kelią“, - pasiūlytų mintį jaunimas, kuris užsiima vestuvinių balandžių auginimo verslu.

Taip, tenka pripažinti, jog tai yra iš tiesų žavinga, vis labiau tarp mūsų populiarėjanti mada ir šaunus pramoginis vaizdinys, kuomet jauna pora jausmingai paleidžia dangun sparnus suglaudusius ir iš baimės nesipriešinančius baltaplunksnius, imituojančius jaunųjų norą pakilti laisvėn ir skrosti gyvenimą kylant vis aukštyn geresnio gyvenimo link.

O kas toliau? Reziumė. Visi laimingi: verslininkas, uždirbęs ne vieną litą tokios pramogos dėka; jaunieji, patenkinę poreikio iliuziją išsiskirti vestuvių ceremonija iš pažįstamų rato; tėvai ir svečiai, sužavėti renginio kulminacija jų požiūriu.

Ilgam? Bent iki tol, kol žmogus, besidairydamas sekmadienį ar pirmadienį į šalis, nepamatai po tokios žavingos šventės atsitiktinai paklydusių erdvėje, nežinančių, kur beskristi ir prisiglausti, ką lesti ir kaip nuo katės saugotis (nes jų narve augant nereikėjo baimintis), rudeniop lietuje tupinčių paukščių ant kaimynų stogo. Tuomet mąstai, ar tokią žavingojo, inovatyvaus ir perspektyvaus verslo kainą turi sumokėti gyvūnai, kurie buvo maitinami ir prižiūrimi šeimininko tik iki tol, kol pinigai kišenę pasiekė?

Tai tokia yra ta genealioji verslumo idėja, už kurios baigtį, galutinį etapą, tikriausiai niekas ir niekada nebus atsakingas? Juk verslininkas gali pagal verslo liudijimą, patentą ar kitą įregistruotą savo „super veiklos“ formą paukščius imti ir atiduoti tiesiai greitai mirčiai į rankas net nesigilindamas į pasekmes ar jausminę širdies gamą, jei tokią dar turi pastarasis. Juk legalu ir teisėta.

Matyt, taip vis dažniau jau gyvensime ir ateityje. Dilemą, ar vestuvinių balandžių auginimas - verslumas, o gal vis dėlto gamtažudystė, teks spręsti kiekvienam žmogui pagal savo supratingumą. Kol gyvuos paklausa, tol pasiūla dominuos rinkoje. Toks jau tas gyvenimo dėsnis...

Teks spręsti, deja, asmeniškai, nes paukščiai neturi teisės reikšti savo nuomonę, kadangi, vargšeliai, kalbėti negali. Šiandien - paukščiai, ryt - gyvūnai, o poryt - kas eilės gale laukia... Juk viskas legalu, tai kas negerai?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Ko nori urėdai? (50)

Esu tas urėdas, kuris aplinkiniais keliais vis minimas žiniasklaidoje, tačiau nedrįstama įvardinti – kas gi jis toks? Patenkinsiu smalsumą – tas nedorėlis, kuris urėdu dirba nuo 1985 metų, esu aš.

Į Lietuvą grįžusi emigrantė pašiurpo: ar čia tikrai liko tik tokios moterys? (531)

Esu emigrantė. Jau 6 metus negyvenu Lietuvoje. Kvaila sakyti, bet na, mano laikais (dabar man trisdešimt), to, apie ką rašysiu, nebuvo. Galėčiau prisiekti, kad nuo 2010-ųjų iki 2017-ųjų daug kas pasikeitė. Ar čia tikrai liko tik „tuštutės“?

Žinių reportažas laimingai ištekėjusiai moteriai sugadino nuotaiką: priėmė skaudų sprendimą (498)

Man 31-eri, turiu du aukštuosius, esu laimingai ištekėjusi, o ir karjera klostosi labai neblogai. Biologinis laikrodis tiksi vis greičiau ir, rodos, nuolat primena – jau laikas. Tačiau esu tvirtai apsisprendusi – vaikų Lietuvoje ir Lietuvai tikrai negimdysiu. Kodėl? Atsakysiu.

Susitikinėjau su „barakuda“ – ji mane išmokė svarbaus dalyko (223)

„Jei reiktų pasakyti, kad barakuda visada blogai, pasakyčiau, kad ne“, – ne vieną stebinančią mintį DELFI diskusijų skiltyje išsakė komentatorius „Konfucijus“. Perskaitęs atvirą vaikino istoriją „Trūko kantrybė – pažinčių svetainėje sutikau „barakudą“, jis išdrįso viešai pasidalyti savo mintimis apie sutiktas moteris, kurioms labiausiai rūpėjo jo pinigai. Dalijamės jo diskusijų skiltyje paskelbtu pasakojimu ir kviečiame atsiųsti savąjį el.p. pilieciai@delfi.lt.

Studento pagalbos šauksmas: bendrabutis – prastas, o administracija mumis naudojasi (66)

DELFI sulaukė pasipiktinusio, Lietuvos sporto universiteto studentu prisistačiusio žmogaus skundo, kuriame jis sukritikavo sprendimą priverstinai apklausti šio universiteto studentus. Pasak skundo autoriaus, prisijungiant prie informacinės sistemos, buvo privaloma atsakyti į apklausą apie universiteto autonomiją. Be to, skaitytoją stebina ir minėto universiteto bendrabučio sąlygos. „Labai liūdna, kad aukštosios mokyklos administracija, besigirdama moksliniais pasiekimais, pamiršta paprastas studentų gyvenimo sąlygas“, – rašė skundo autorius. Jo laišką ir universiteto komentarą galite rasti žemiau.