Pasiklydusius vestuvių balandžius aptiko ant kaimyno stogo

 (15)
Verslumo skatinimas yra vienas pagrindinių Europos Sąjungos siekių. Tačiau ar visi imamės tokių idėjų įgyvendinimo, kuriomis galėtume drąsiai skelbti pasauliui - aš sukūriau „kitokį“ verslą, aš galiu tuo didžiuotis?

Užsiimti savo mėgstama veikla ir iš to gauti finansinės naudos – tokio pasiūlymo greičiausiai neatsisakytų nė vienas žmogus. Bet... Yra ir kita verslumo skatinimo pusė, kuri kartais taip ir pasilieka šešėlyje, niekieno nepastebėta, niekieno negvildenta ir net neužmatyta mūsų „išmaniųjų protų“ šiuolaikiniame civilizuotame pasaulyje.

Kokia kaina tai pasiekiama? Ar tikrai skatina Europa mus iš visko „kalti pinigus“, net nebeatsižvelgiant į žmogiškumo faktorius? Gal nebereikia paisyti meilės jausmo gamtai, gyvūnams, paukščiams, augmenijai ir aplinkai, kuri mus kasryt supa ir džiugina? „Ko gero, tai jau tapo net senamadiška. Dabar reikia visur ir iš visko matyti pelno galimybių kelią“, - pasiūlytų mintį jaunimas, kuris užsiima vestuvinių balandžių auginimo verslu.

Taip, tenka pripažinti, jog tai yra iš tiesų žavinga, vis labiau tarp mūsų populiarėjanti mada ir šaunus pramoginis vaizdinys, kuomet jauna pora jausmingai paleidžia dangun sparnus suglaudusius ir iš baimės nesipriešinančius baltaplunksnius, imituojančius jaunųjų norą pakilti laisvėn ir skrosti gyvenimą kylant vis aukštyn geresnio gyvenimo link.

O kas toliau? Reziumė. Visi laimingi: verslininkas, uždirbęs ne vieną litą tokios pramogos dėka; jaunieji, patenkinę poreikio iliuziją išsiskirti vestuvių ceremonija iš pažįstamų rato; tėvai ir svečiai, sužavėti renginio kulminacija jų požiūriu.

Ilgam? Bent iki tol, kol žmogus, besidairydamas sekmadienį ar pirmadienį į šalis, nepamatai po tokios žavingos šventės atsitiktinai paklydusių erdvėje, nežinančių, kur beskristi ir prisiglausti, ką lesti ir kaip nuo katės saugotis (nes jų narve augant nereikėjo baimintis), rudeniop lietuje tupinčių paukščių ant kaimynų stogo. Tuomet mąstai, ar tokią žavingojo, inovatyvaus ir perspektyvaus verslo kainą turi sumokėti gyvūnai, kurie buvo maitinami ir prižiūrimi šeimininko tik iki tol, kol pinigai kišenę pasiekė?

Tai tokia yra ta genealioji verslumo idėja, už kurios baigtį, galutinį etapą, tikriausiai niekas ir niekada nebus atsakingas? Juk verslininkas gali pagal verslo liudijimą, patentą ar kitą įregistruotą savo „super veiklos“ formą paukščius imti ir atiduoti tiesiai greitai mirčiai į rankas net nesigilindamas į pasekmes ar jausminę širdies gamą, jei tokią dar turi pastarasis. Juk legalu ir teisėta.

Matyt, taip vis dažniau jau gyvensime ir ateityje. Dilemą, ar vestuvinių balandžių auginimas - verslumas, o gal vis dėlto gamtažudystė, teks spręsti kiekvienam žmogui pagal savo supratingumą. Kol gyvuos paklausa, tol pasiūla dominuos rinkoje. Toks jau tas gyvenimo dėsnis...

Teks spręsti, deja, asmeniškai, nes paukščiai neturi teisės reikšti savo nuomonę, kadangi, vargšeliai, kalbėti negali. Šiandien - paukščiai, ryt - gyvūnai, o poryt - kas eilės gale laukia... Juk viskas legalu, tai kas negerai?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Skaitytojo nuomonė. Laisvės premija turėjo būti įteikta kitiems (47)

Štai ir sulaukėme 26-ujų Sausio 13-osios metinių, o su metinėmis iš paskos – ir klausimas, kam duoti arba kam neduoti Laisvės premiją. Na, pagaliau seimūnai nusprendė, kam šiais metais paskirti premiją – nepriklausomybės akto signatarui Vytautui Landsbergiui ir prezidentui Valdui Adamkui.

Šiuolaikinės kartos problema: ilgalaikiai santykiai lyg antras darbas (170)

DELFI Gyvenimo paviešintas straipsnis apie kartą, kuri atsisako dėti daug pastangų kuriant ilgalaikius santykius ir mieliau renkasi tik seksą, sulaukė DELFI skaitytojų dėmesio ir paskatino pasidalinti asmeniniais išgyvenimais. Jei jūs irgi svarstote, kad šiais laikais sunku užmegzti įpareigojantį ryšį ir norėtumėte paviešinti savo patirtį, rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santykiai“.

Emigranto prisipažinimas: atsipeikėkit! (441)

DELFI pasirodęs straipsnis apie lietuvį, kuris po penkerių metų nusprendė su šeima iš Norvegijos grįžti gyventi į Lietuvą, diskusijų skiltyje sukėlė gyvenančių gimtinėje ir užsienyje skaitytojų diskusiją, ar teisingai pasielgė istorijos herojus. Nors dauguma ir nepalaikė tokio tautiečio žingsnio, tačiau sutiko, kad ne visada materialinė nauda atstoja Tėvynės ilgesį. Kiti pasidalino ir asmenine patirtimi, tad pateikiame įdomiausias nuomones. Taip pat galite pasidalinti savo patirtimi rašydami adresu el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mano sprendimas“.

Šauktinių kariuomenės grąžinimas: bijau būti palaikytas „vatniku“, bet noriu pasisakyti (248)

Kalbėti apie šauktinių kariuomenės grąžinimą tampa vis labiau beprasmiška ir nejauku. Beprasmiška, nes nuomonė, kuri neatkartoja mums siūlomos, t.y., nuomonė prieš šauktinių kariuomenės grąžinimą, yra kaip šuns balsas, kuris į dangų neina – šauktinių kariuomenė buvo grąžinta, visuotinis šaukimas bus ir šauktiniai iš išimties tapo taisykle. Tad koks tikslas sakyti, kad šio sprendimo nepalaikau, jei realiai jis yra priimtas ir nėra galimybių, kad bus atšauktas?

Sausio 13-oji praėjo: ar dar nepamiršote apie didvyrius? (34)

Sausio 13-oji jaunam žmogui, kuriam neteko patirti, pamatyti, išgyventi tų įvykių, o jei ir teko, tai, ko gero, jie liko gilioje atminties gūdumoje, suteikia tą tikrąją kovos dvasią, kuria gyveno kiekvienas tą naktį gynęs mūsų visų laisvę. Kilusios diskusijos dėl simbolių, kas įprasmina pergalę, ir liūdina, ir iš dalies džiugina. Liūdina, nes ne simbolyje, o pačiame jausme yra visa pagrindinė esmė. Džiugina, nes giname, vertiname ir saugome tai, kas yra tradiciška ir mums visiems vienodai svarbu.