Nutiko taip, kad tik grįžus į darbą po dviejų metų motinystės atostogų, po kelių savaičių susirgo vaikas. Iš pradžių atrodė lyg ir nieko rimto, bet gydytoja atsargos davė nedarbingumo lapelį slaugymui trims dienoms. Deja, per tris dienas vaiko sveikata stipriai pablogėjo, gydytoja pranešė „džiugią“ žinią, kad jis serga bronchitu...
Dienos slinko labai sunkiai, jas lydėjo aukšta temperatūra ir kosulys. Bet ne tai svarbiausia. Dabar, kai vaikas jau jaučiasi geriau, bet dar negali eiti į darželį, nes kosti ir sloguoja, atvykstame pas šeimos gydytoją prasitęsti nedarbingumo bent iki savaitės galo, kad jis galutinai pasveikti. Ir ką sužinojau?
Kad mūsų nuostabioji valstybė, kuri labai liūdi dėl emigrantų (kodėl gi Jūs paliekate mūsų nuostabi šalį?), rūpinasi senoliais (pakelsime Jums pensiją keliais eurais!), lygiai taip pat „rūpinasi“ ir mūsų mažųjų sveikata bei jų tėvelių gerove! Pasirodo, vaiko slaugos nedarbingumą galima gauti tik 14 dienų! Ir nesvarbu, kad per tą laiką vaikas galbūt nespėjo pasveikti, o galbūt jis serga taip rimtai, kad ir mėnesį negalės lankyti darželio ar mokyklos. Svarbiausia, kad valstybė „nenubiednėtų“ dėl tėvelių imamų nedarbingumo pažymėjimų! Juk ir taip moka net 85 proc.! O jeigu dar leistų vaikui sirgti ilgiau nei dvi savaites, tai kas čia būtų?
Taigi, ką siūlote tokiu atveju daryti? Mama po 14 dienų nedarbingumo privalo nori-nenori grįžti į darbą. Atrodytų, kas čia tokio – juk vaiką galima palikti tėčiui? Taigi kad ne! Pasirodo, tėtis negali imti nedarbingumo lapelio dėl vaiko, kadangi tai pačiai ligai iš karto to padaryti negalima! Senelių, sesių ar brolių, deja, taip pat ne visi turi, kad galėtų palikti sergantį vaiką kažkam prižiūrėti...
Vadinasi, tam, kad vaikas galutinai pasveiktų nuo bronchito, po dviejų savaičių reikia nutraukti nedarbingumą, ir tiesiogine to žodžio prasme kaulyti šeimos gydytojos, kad „pripaišytų“ kitokio tipo ligą? Turiu pasakyti, kad ne visi gydytojai sutinka su tokiomis machinacijomis... Arba kitas valstybei tinkamesnis variantas – tiesiog likusioms dienoms, kurių reikia galutiniam pasveikimui, imti neapmokamų atostogų, arba, kaip gydytoja pasiūlė, išsirašyti neatvykimo į darbą pateisinimo pažymą, su kuria, deja, taip pat namučiuose sėdėti teks nemokamai... Be abejo, juk tada niekas niekam neturi nieko mokėti. O kam tiems tėveliams pinigai? Juk vaistai šiais laikais praktiškai nemokami...
Gerai, šį kartą viskas baigėsi pakankamai sėkmingai su liga. Tiesa, kelias dienas vis tiek teko „paaukoti“ valstybei, kad tik vaikas galutinai pasveiktų... Bet bijau pagalvoti, kas būtų, jeigu vaikas susirgtų rimtai, kai slaugyti tektų daug ilgiau nei dvi savaites? Kaip šeimoms gyventi tada? (...)
Taigi, galiu pasakyti tik tiek, gerbiamieji valstybės valdytojai, jeigu taip ir toliau „rūpinsitės“ savo šalies gyventojais, tik laiko klausimas, kada istorijos pamokose vaikai skaitys, kaip Lietuvoje nebegyveno nė vienas lietuvis...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Kreipusis į „Sodrą“, buvo nurodyta, kad ji vykdo Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą. Jo 10 straipsnyje „Ligos pašalpos sergančiam šeimos nariui slaugyti arba vaikui“ nurodoma, kad:
1. Kai apdraustasis asmuo slaugo sergantį šeimos narį, pašalpa iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų pradedama mokėti nuo pirmosios slaugymo dienos ir mokama ne ilgiau kaip 7 kalendorines dienas;
2. Turinčiam teisę gauti ligos pašalpą šio įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka šeimos nariui, globėjui, slaugančiam sergantį iki keturiolikos metų vaiką, arba motinai (tėvui), įmotei (įtėviui), prižiūrinčiam vaiką, kurio priežiūrai suteiktos nėštumo ir gimdymo ar vaiko priežiūros atostogos kitam asmeniui, kuris dėl savo ligos ar traumos negali šio vaiko prižiūrėti, pašalpa iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų pradedama mokėti nuo pirmos vaiko slaugymo ar priežiūros dienos ir mokama ne ilgiau kaip 14 kalendorinių dienų;
3. Turinčiam teisę gauti ligos pašalpą šio įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka šeimos nariui ar globėjui, slaugančiam stacionare sergantį iki septynerių metų vaiką, taip pat šeimos nariui, globėjui ar rūpintojui, slaugančiam stacionare, ambulatoriškai ar (ir) medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo įstaigoje vaiką iki aštuoniolikos metų, sergantį sunkiomis ligomis, kurių sąrašą tvirtina sveikatos apsaugos ministras ir socialinės apsaugos ir darbo ministras, pašalpa iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų pradedama mokėti nuo pirmosios slaugymo dienos ir mokama visą reikalingą slaugymo laikotarpį, bet ne ilgiau kaip 120 dienų per kalendorinius metus.