Taip susitarę ir iškeliavome į darželį. Sutojome gėlyčių nusipirkti pas močiutę, prekiaujančią gėlėmis Vydūno al. Kaune. Tiesiog tai buvo pakeliui į darželį, o ir sūnus mokslo metais vos ne kas savaitę pirkdavo gėlių pas ją. Paskaičiavo, kad jam reikės penkių puokstelių. Iš automobilio iššokęs nubėgo rinktis gėlių spausdamas rankytėje 5 eurus.
Išsirinko, padavė pardavėjai turimus pinigėlius, pasakiusi, jog trūks, dar nubėgau iki automobilio pora žingsnių atnešti likusių. Padaviau tris eurus ir likau nustebinta pardavėjos, kad ką aš duodu, juk kainuoja šiek tiek daugiau nei 7.
Rankoje spausdama dvi kupiūras po 5 eurus, man bando įrodyti, kad sūnus nieko nedavė jai, o pinigėlius gal pametė, o kitas dėdė, tada pirkęs iš jos gėles, pamatęs pasiėmė. Bet jai tikrai nieko nedavė.
Gėlių negavome, nors pinigus ir sumokėjome. Neturėjau kantrybės ir laiko ginčytis ir žmogui įrodinėti, jog buvo kitaip, bet... Miela gėlių pardavėja, nei mes, nei jūs netapsite turtingesnė iš tų pinigėlių, bet paimti juos iš mažo vaiko ir sakyti, jog man niekas nieko nedavė - negražu. Ne mums jus teisti...
Visą kelią sūnus klausinėjo, kodėl teta paėmė iš jo pinigėlius, bet nedavė gėlių. Ir kaip jam paaiškinti, kodėl teta taip padarė? Pamoka dar viena vaikui: sūneli, supranti, yra labai nesažiningų žmonių. Todėl labai svarbu, kad tu toks nebūtum, kad kiti nesijaustų taip, kaip šiandiena jautiesi tu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!