Ši istorija atsitiko prieš dešimt metų. Man buvo 21-vieneri, jai – 36-eri. Nerūpestingą vasaros popietę vaikščiojau Baltijos jūros paplūdimiu. Norėjau „prastumti“ laiką, nes savaitės atostogų prie jūros – per daug. Rytoj ryte išvažiuoju. Pagaliau. Jaučiausi pavargęs nuo draugų, klubinės muzikos ir karštos saulės. Dabar trūksta ramios vienatvės, pabuvimo su savimi. Paplūdimys tam puikiai tinka.
Gal dėl mano susivėlusių nuo bemiegių naktų ir nesibaigiančių maudynių plaukų, gal dėl stipriai nudegusios odos, o gal dėl nuo ilgo dėvėjimo susitraukusių ir išpuoselėtą kūną aptempiančių baltų berankovių marškinėlių pajaučiu žvilgsnį. Ne tik pajaučiau, bet ir išgirdau. Tylą. Dvi garsiai besišnekučiuojančios ir iš visko krizenančios draugės staiga nutilo. Nusišypsojau ir pajaučiau malonumo bangą, bet nusukęs žvilgsnį į jūros tolius leidau suprasti, kad jų nepastebėjau. Iš tiesų raumeningas ir kelis metus puoselėtas kūnas suteikia pasitikėjimo savimi. Sportuoju kiekvieną dieną, tik šią savaitę leidau sau atsipūsti, bet tai nė kiek nesumažina kūno patrauklumo. Priešingai, sodrus odos įdegis ir kelias dienas neskusta barzda jo suteikia.
Stiprios rankos, platūs pečiai, marškinėlius plečiantys krūtinės ir nugaros raumenys. Sulig kiekvienu žingsniu jaučiu, kaip rudiems ir stangriems raumenims per ankšta, jie nori išsilaisvinti, nori viską nusimesti ir nuplėšti nuo savęs. Ypatingai tokiomis akimirkomis. Pastarąją savaitę mane glostė ne tik saulė, bet ir žvilgsniai. Jų man užtenka ir aš tikrai neatitraukčiau akių nuo jūros, bet šis kartas kitoks. Jis kažkuo ypatingas. Paėjęs šiek tiek į priekį sustojau. Net nereikėjo atsisukti, kad suprasčiau, kad mane „valgo“ keturios akys. Tarsi jaučiu jų žvilgsnius, glostančius mano sėdmenų raumenis. Žinau, kad su maudymosi kelnaitėmis jie atrodytų dar geriau ir seksualiau, bet jų negali nepastebėti ir po džinsine medžiaga. Jie tobuli.
Apsisukau. Įsmeigiau žvilgsnį į ją. Kažkodėl pasirinkau vieną iš jų. Negalvodamas. Spontaniškai. Viskas truko akimirką, bet jos užteko. Užteko pagauti jos žvilgsnį ir nepaleisti. Stebiu jos norą nusisukti, norą nors trumpam paslėpti raudonuojančius nuo netikėtai kraujyje atsiradusio geismo ir drovumo skruostus, bet to padaryti neįstengia. Eidamas link jos ir matydamas nesėkmingas pastangas slėpti jaudulį susijaudinu. Turbūt ji suprato, nes jos skruostai tapo dar raudonesni, o bandanti jaudulį paslėpti šypsena dar platesnė.
- Adomas. Kuo tu vardu? – šneku taip, lyg ji būtų mano. Šneku tarsi ją senai pažinočiau, tarsi šis sakinys būtų vienas iš tūkstančio jai anksčiau sakytų sakinių.
- Karolina, – atsako, norėdama pabrėžti pasitikėjimą savimi ir jai tai pavyksta padaryti.
Akimirką pasimečiau, nes tikėjausi kitokio atsakymo. Tiesą sakant, tikėjausi, kad ji kalbės su drauge, stengsis visais įmanomais būdais išsklaidyti pažinties įtampą, bet ji elgiasi priešingai. Pasitikėjimas savimi tiesiog tvyro ore. Šiek tiek suglumau, šiek tiek save sustabdžiau. Jos pasitikintis tonas prieštarauja kūno kalbai. Gal todėl negirdėjau draugės vardo, kuri net keletą kartų bandė prisistatyti neatitraukdama nuo manęs akių. Tik vėliau jas kartais nusukdavo į savo draugę, kad pabaksnotų pavydžiais žvilgsniais ir primintų apie save.
- Ką papasakosi? – klausia Karolina su dar didesniu pasitikėjimu, nes pamatė, kad šiek tiek suglumau; nes pamatė, kad aš už ją jaunesnis.
- Pamačiau tave ir negalėjau atitraukti akių. Negaliu iki dabar. Nežinau, kas su manimi darosi, bet jaučiu, kad turiu tave užkalbinti. Niekada nepraleidžiu to, ko paskui gailėčiausi.
- Paklausk, ar daug poilsiautojų „nukabino“? – ragina supykusi, o gal įsižeidusi draugė, į kurią vis dar nekreipiu dėmesio.
- Estela, pažiūrėk į jį, jam nereikia nieko „kabinti“, visos pačios „kabinasi“. – išgirdęs tokį komplimentą supratau, kad ji tikrai drąsesnė, nei atrodė.
- Kodėl taip galvoji? – klausiu norėdamas išgirsti dar daugiau pagyrų, bet vietoj jų jaučiu (jau! Taip greitai?) braukiantį per mano petį ir ranką jos nagą.
- Adomai, - sako tyliai pasilenkusi prie ausies. – Ar tave gerai supratau? Ar tavo žvilgsnis reiškia tai, apie ką galvoju? – paskutinis klausimas buvo su giliu ir ilgu atodūsiu. Dabar iš tikrųjų pasimečiau. Nejaugi vyresnės moterys visos tokios... atviros? Ir... drąsios, pasitikinčios? Ką man atsakyti? Juk nesakysiu, kad viskas rutuliojasi per greitai ir man pasidarė... nejauku? Nors viskas ir taip matosi...
- Taip. Tu šį vakarą būsi mano ir tik mano. – pasakiau pasilenkęs prie ausies ir pagalvojau, kad didesnės nesąmonės turbūt negalėjau pasakyti. Visiškai susigėdau. Ji kilstelėjo antakį kažką norėdama sakyti, bet tylėjo. Gal sutrukdė Estelos atsisveikinimas. Mojavome jai nežiūrėdami į ją. Dabar visas laikas skirtas mums.
---
Tai, kas vyko vėliau, gali būti aprašyta populiarioje knygoje arba ekranizuota filme. Nuėjus draugei iš karto pajaučiau Karolinos ranką ant mano sėdmenų ir jos glamones. Kuo ilgiau su ja būnu, tuo labiau jaučiuosi pasimetęs. Jaučiuosi tarsi nuo jos priklausyčiau, tarsi eičiau ten, kur nori ji, o ne aš.
Netrukus atsidūrėme ištuštėjusio paplūdimio persirengimo būdelėje. Ji nurengia mane, aš ją. Ji visur pirma, ji lyderė, aš jai leidžiu ja būti. Įdomu ir neįprasta. Žaidžiame suaugusių žaidimus, mėgaujamės vienas kito kūnu švelniais ir atsargiais prisilietimais.
Bėgame į jūrą ir susikabinę už rankų šokame į bangas. Skęstame bučinių, glamonių ir laisvės pursluose, čia esame tik mes, čia jaučiamės saugūs. Leidžiame sau viską. Leidžiu jai būti lydere. Sotinuosi ja, ji – manimi. Kuo daugiau valgome, tuo daugiau norime.
Mes jau kopose. Mes jau ant šilto ir minkšto smėlio. Dabar aš jos, ji mano. Dabar patirtis moko jaunystę. Ji vis dar lyderė, aš jai leidžiu ja būti. Darome tai, ko niekada nebuvau daręs. Darome viską, apie ką gali svajoti vyresnė moteris, mylėdamasi su penkiolika metų jaunesniu vyru. Darome tai dar ir dar. Vėl ir vėl. Jai reikia to, ko senai, o gal niekada negavo ir nepatyrė. Ji visa savo esybe nori gauti nesibaigiančios energijos, jaunystės eliksyro, įtemptuose įdegusiuose raumenyse palikti aštrių nagų įspaudus ir juos bučiuoti, kad greičiau išnyktų. Man įdomi kiekviena akimirka, nes viskas nauja ir netikėta. Viskas paskaninta spontaniškumo ir patirties prieskoniais. Tai, kas buvo, visada išliks mūsų atminty, nes esu tikras, kad nei aš, nei ji niekada nepakartos to, ką mes leidžiame sau daryti čia ir dabar. Mes leidžiame gyventi, o ne egzistuoti.
---
Autobusas. Pakeliui namo. Mintys ne tik apie ją. Leidžiu sau galvoti apie jas. Net žagtelėjau, kai ji pasiūlė susitikti su Estela. Pasiūlė pasimylėti trise. Galvojau, kad juokauja, bet kai išeidami iš kopų sutikome Estelą ir ji patikino mus mačiusi, supratau, kad joms reikia nuotykių. Nori gyventi, ne egzistuoti. Gniaužiu kumštyje užrašytą Karolinos telefono numerį ir žinau, kad kitą kartą lyderis būsiu aš.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Drugeliai pilve, iš veido nedingstanti šypsena ir giliai širdyje tūnanti nuojauta, kad visa tai tuoj pasibaigs – rinkinys, puikiai pažįstamas kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į vasaros romaną. Nors dažnai nutinka taip, kad euforiją vos po savaitės ar mėnesio keičia ašaros ir neviltis dėl nutolusios meilės, būna ir laimingų pabaigų – kaip filmuose.
Patyrėte šį saldžiai kartų meilės skonį? O gal esate iš tų laimingųjų, kurių vasaros romanas truko ne dvi savaites, o užsitęsė visą gyvenimą? Artėjant kelionėms, atostogoms ir pamažu augant viltims antrąją pusę vasarą, prašome jūsų papasakoti savo istoriją.
Už atvirumą ir drąsą vienam Jūsų padovanosime dvi knygas – S. Yossman „Šaltojo karo samdinys“ ir A. Gogun „Stalino komandosai“.
Laimėti galite savo istoriją siųsdami dviem būdais – arba spausdami pilką mygtuką čia arba rašydami laišką el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Romanas“ Jūsų anonimiškumą garantuojame.