Papasakojo apie vairavimo pamoką prieš 3 dešimtmečius: reikėjo pačiam atsinešti 20 l benzino

 (109)
„Kiek visa tai kainavo, nepamenu, bet labai prajuokino žinia, kad reikia atnešti 20 l benzino… Bet tokia buvo tvarka“, – prisimena DELFI skaitytojas Jonas. Pasidalijęs mintimis apie Vilniuje užfiksuotą vaizdelį iš vairavimo pamokos, ir pastaruoju metu kylant vis garsesnėms diskusijoms apie vairuotojų mokymą, jis papasakojo, kaip vairuoti buvo mokoma prieš 3 dešimtmečius.
Lada
© Vida Press

Praėjo daugokai laiko nuo tos dienos, kai prieš 3 dešimtmečius siekiau gauti vairuotojo pažymėjimą, ir daug kas yra pasimiršę.

Egzaminas, kaip ir dabar, buvo dviejų dalių:

1. Teorija;

2. Vairavimas.

Buvo sudarytos besimokančiųjų vairuoti grupės, kurios lankė teorijos mokymo kursus. Nepamenu, kiek valandų truko teorijos mokymai, bet vakarais, po darbo vyko paskaitos, kurių metu mokėmės kelių eismo taisyklių, buvome supažindinti su automobilio sandara (variklio veikimo principu ir t.t.). Dėstytojas turėjo paruoštas schemas su įvairiomis situacijomis kelyje, turbūt jų nagrinėjimas davė daugiausiai naudos, nes būdavo toks savotiškas gautų žinių pritaikymas „praktikoje“. Dėstytojas buvo tikrai savo srities specialistas, o mes jautėmės kaip tikri studentai…

Pamenu, net baudų (už padarytus kelių eismo taisyklių pažeidimus) sumas reikėjo išmokti (jei gerai pamenu tai ir egzamino bilietuose buvo su tuo susijusių klausimų), tikriausiai dėl to, kad kelių inspektorius neapgautų, jei padarytume nusižengimą vairuodami. Tiksliai nepamenu, bet atrodo tam, kad galėtumėme laikyti teorijos egzaminą, turėjome gauti dėstytojo leidimą (berods, buvo kažkoks testas). Po teorijos kursų baigimo prasidėjo vairavimo mokymai: 10 vairavimų po 1 valandą laiko. Kiek visa tai kainavo, nepamenu, bet labai prajuokino žinia, kad reikia atnešti 20 l benzino… Bet tokia buvo tvarka.

Instruktorius buvo pagyvenęs vyriškis, kiek supratau, silpnos sveikatos (širdis streikavo). Pirmą mokymosi dieną instruktorius paklausė: „Vairavęs?“ Atsakiau, kad ne. Paaiškino – „Čia sankaba, čia gazas, čia stabdis“ – ir po to tiesiai šviesiai pasakė – „Sėsk, važiuojam“. Pasisukinėjom, kaip man ten išėjo, gal kokias 15 min. aikštelėje ir pasakė – „Užteks, sukam į gatvę“. Buvo šiek tiek baisu, bet žinojau, kad jei ką, tai instruktorius turi pedalus. Pasibaigus mano pirmai „vairavimo“ valandai grįžom į aikštelę, kur laukė kitas mokinys.

Kiti, gal 5 užsiėmimai nesiskyrė beveik niekuo, aš „vairavau“, o instruktorius tylėjo. Beje, vieną kartą pasakė – „Įvažiavai į pagrindinį kelią – gazuok, nebėra ko žvalgyti“. Vienas užsiėmimas buvo aikštelėje, kur buvo imituotas „garažas“, „kišenė“, „įkalnė“ ir dar kažkas – atvažiavom, prasukom ratą per užduočių ruožą ir instruktorius išlipo iš automobilio, sakydamas: „Maršrutą, žinai, atidirbinėk, įkalnėje pajudėdamas iš vietos negali pariedėti atgal daugiau nei 15 cm. Į garažą ir kišenę važiuok pusiau pasisukęs, kad matytum automobilio galą ir garažo bei kišenės gabaritą žyminčius kuoliukus“. Kadangi buvo keli automobiliai su besimokančiais žmonėmis, tai instruktoriai ramiai sau šnekučiavosi, o mes „atidirbinėjome“ elementus.

Po aštunto užsiėmimo pasakė, kad jau gerai vairuoju ir galiu daugiau neiti. Tada, praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje, gal toks mokymas ir tiko. Automobilių buvo nedaug, greičiai irgi nedideli, automobilių skardos storos…

Tuo metu automobilį vairuoti ir jį turėti buvo prestižo reikalas, sakyčiau, net savotiška prabanga. Šiandien situacija pasikeitė kardinaliai, o tai reiškia, kad visiškai turi keistis ir vairuotojų ruošimas. Mokėti užvesti automobilį ir pavojingai manevruojant dideliu greičiu „prasinešti“ miesto gatvėmis daug proto nereikia. Vienas mano kolega yra pasakęs – „Geras vairuotojas – ne tas, kuris eismo įvykio metu yra teisus, o tas, kuris sugeba vairuodamas vertinti situaciją ir eismo įvykio išvengti.“

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Daugiau žinančius apie situaciją ar norinčius pasidalyti savo patirtimi po vairavimo pamokų, kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (62)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (73)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (272)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.