Niekas net netikėjo, kad šis vaikinas taps ilgalaikiu mano partneriu. Jis sužavėjo savo patikimumu. Jei davė žodį, vadinasi, davė. Prie šeimos visada kukliai šypsojosi, pritapdavo visur, kur tekdavo būti. Užliūliavo savo gerumu. Užleisdavo pirmą, mokėdavo parduotuvėse, nevartojo alkoholio ir nerūkė, net draugų daug neturėjo, nesitrankydavo naktimis. Dirbo pas ūkininką, mylėjo artimuosius, susitikinėjome visada, kai tik galėjome. Ir kai negalėjome. Bėgome iš pamokų, paslapčia nuo tėvų mylėjomės. Daug kalbėdavome telefonu.
Po metų įstojau ir išvažiavau į kitą miestą, bet draugystė nenutrūko. Kalėdos, Naujieji, gimtadieniai, Valentino dienos, Velykos ir taip – „n“ kartų… Mes juokėmės iš porų, kurios barasi, stebėjome ir aptarinėjome pažįstamų santykius. Visi matė mūsų laimę ir tik dabar prisipažįsta, kad to pavydėjo. Tai tęsėsi ketverius metus. Penktaisiais metais aš po studijų likau gyventi dideliame mieste, o jis antrus metus dirbo patikimoje bendrovėje. Kalbinau gyventi kartu, bet jis atsisakė, motyvuodamas, kad turi gerą darbą, yra kaimo vaikis ir didmiestyje savęs neras.
Aš siekiau įsidarbinti pagal specialybę, siekiau savo svajonių ir tikėjausi, kad kai praeis šiek tiek laiko, jis nuomonę pakeis. Dirbau sunkiai, be galo sunkiai. Tai buvo patys sunkiausi metai mano gyvenime. Susirgo tėtis, jo sveikata buvo nestabili, nuolat gulėjo ligoninėse. Per metus pakeičiau tris darbus. Aš nuolat verkiau dėl šeimos bėdų, kad nepavyksta įsidarbinti pagal specialybę ir šiek tiek – dėl jo. Jaučiau, kad kažkas ne taip. Taip ir prabėgo penktieji metai.
Jiems pasibaigus, vietoj įvertinimo už ilgalaikę draugystę sulaukiau išdavystės kirčio. Man buvo taip sunku… Porą mėnesių buvau nestabili, bandžiau gyventi lyg niekur nieko. Tą vakarą trankiau stiklainius į pliką sieną ir lyg man būtų penkiolika prisigėriau ir ramiu ramiu balsu dėsčiau gyvenimo vertybes jam. Buvome susitikę, kalbėjomės, bandėme lipdyti tai, kas buvo nebesulipdoma.
Aš nenorėjau valgyti, miegoti, bendrauti. Gėriau alkoholį, kavą ir rūkiau. Labai daug. Kai viskas atsibodo, išėjau į naktinį klubą ir susipažinau su vaikinu, kuris buvo kaltinamas vagyste. Ilgai delsiau pradėti naujus santykius. Šis žmogus man kėlė šypseną pačiomis liūdniausiomis dienomis. Kiek vėliau paaiškėjo, kad kaltinimas buvo neteisingas. Ir dabar dažnai jį prisimenu ir tik geru žodžiu minu. Noriu jam padėkoti, kad buvo šalia tada, kai labiausiai reikėjo. Žinodamas situaciją, manimi nė karto nepasinaudojo, nieko nereikalavo ir nespaudė. Davė laisvę ir juoką. Aš ir vėl eilinį kartą pasirinkau savo ilgametį draugą, bet ar jis buvo to vertas…?
Po susitaikymo mane išdavė dar kartą su ta pačia mergina. Be proto bijodamas atsakomybės, susirado penkeriais metais vyresnę už save turinčią vaiką merginą. Ir iškeitė ją į mane. Sugriovė tai, ką aš taip nuoširdžiai puoselėjau. Buvo atvažiavęs su gėlėmis, verkė, maldavo atleisti. Atleidau. Pažadėjo man viską. Išgirdau visus žodžius, kurių šitaip ilgai laukiau… Tik jau tada, kai buvo aiški tų žodžių kaina. Kai pasiekiau viską, ko norėjau, ėmiau pasiduoti.
Tapau kukli, nesvaraus žodžio, nusileidžianti nevykėlė. Visa tai pakenkė mano sveikatai, darbui, santykiams su šeima ir draugais. Pykau ne ant tų žmonių. Tačiau man buvo taip gera, kai mane apkabina, kai miega šalia ir bučiuoja mane. Bet po kelių minučių man staiga kildavo noras klykti. Klykti taip garsiai, klausiant „Kaip tu galėjai? Juk buvai mano gyvenimo žmogus, mano meilė, mano aukselis“…
Aš pažadėjau sau, kad pagaliau nusispjausiu. Ne šiandien, ne ryt, o tada, kai iš naujo rasiu save.
Nenoriu skubėti, nenoriu vėl grįžti atgal ar kažko gailėtis. Spjausiu tada, kai būsiu 100 proc. tikra, nes aš verta gyvenimo. Visos panelės, kurios skaitysite mano laišką, spręskite pačios, ar norite būti šalia išdaviko, užduokite sau klausimą, ar po visko jūs jį mylite taip pat? Ar galite pasitikėti ir pamiršti savo skausmą? Ar žmogus savo vertę rodo darbais, o gal tik žodžiais?
Kalbėjo jis man daug. Ir aš po visų dalykų žiūrėjau, kad jo kojinės per lietų būtų sausos, kad rastų kelią namo ir nepavirstu blogu žmogumi. Gavau pačia skaudžiausią ir sunkiausią pamoką. Aš išmokau ją. Kai jis išmoks savąją, kur būsiu aš, nežinia…
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Prašome Jūsų – pasidalinkite savo patirtimi ir patarkite išduotiesiems, ar verta bandyti su neištikimybe susitaikyti? Gal patys esate išdavę mylimą žmogų ir turite tam pasiteisinimą? O gal fizinės neištikimybės apskritai nelaikote išdavyste? Laukiame Jūsų nuomonės ir istorijų.
Už atvirumą ir nuoširdumą Jums padovanosime prizą – dviem žmonėms už laiškus atiteks D. Radulescu romanas „Juodosios jūros sutemos“ apie prarastą meilę. Savo nuomone galite pasidalinti spausdami pilką mygtuką žemiau arba rašydami laiškus el.paštu pilieciai@delfi.lt. su prierašu „Išdavystė“.