Nors štai ėmė ir užaugo visai nauja – „nepriklausomybės“ – karta, sunku būtų pasakyti, kad politinio sąmoningumo ir valstybinio mąstymo labai pagausėjo. Negebėjimas mąstyti valstybiškai jau yra problema, kuriai reikia sprendimo. Apie tai po truputį imama kalbėti. Bet labiausiai reikia kalbėti apie valstybinio mąstymo ugdymą mokyklose, kuris šiandien egzistuoja nebent laimingų išimčių bei atsitiktinumų pavidalu.
Kas yra ir kas nėra valstybinis mąstymas
Pirmiausia noriu atkreipti dėmesį į tai, kad valstybinio mąstymo ugdymu klaidinga laikyti tai, kas paprastai vadinama tautiškumo skatinimu. Su derama pagarba įvairioms tradicijoms, amatams ar ansambliams, reikia pasakyti, kad valstybinis mąstymas toli gražu nėra neapibrėžtas ir nereflektuotas emocinis prisirišimas prie gimtosios vietos. Deja, bet dažnai toks patriotizmas, kuris tėra tik „jausmas“, pasireiškia viso labo ožkaganių stiliaus šūksniais arba kietakaktišku gynimu to, ką manome esant tradiciška, atsisakant bet kokio rimto svarstymo.
Tikras valstybinis mąstymas yra gebėjimas suvokti savosios valstybės kultūrą, istoriją, dabarties problemas bei iššūkius. Kitaip tariant, ne aklas kartojimas, jog gyvename šaunioje šalyje, o būtent gebėjimas kritiškai pažvelgti į savo šalį, kaip į tai, ką galima kurti bei taisyti (ir, žinoma, suvokimas, kad tai daryti verta).
Savaime suprantama, jog tiesiog dėl paties techninių mokslų pobūdžio, bene visa atsakomybė ugdyti tokį valstybinį mąstymą tenka humanitariniams mokslams. Konkrečiau – lietuvių literatūrai ir istorijai, mat tokie mokslai kaip etika, menai ar pilietinis ugdymas mūsų mokyklose, nors ir labai gaila, bet neretai tebelaikomi bene mažiau mokslingais negu kūno kultūros pamokos.
Tai, kad humanitariniai dalykai prisiima visą valstybingumo naštą, nėra blogai – tai yra visiškai natūralu ir sveika, jeigu mokytojai supranta, kad tai yra jų darbo dalis. Jei rimtai mąstome apie valstybingumo išsaugojimą, mokiniai mokykloje turi būti ugdomi taip, kad iš tiesų nuoširdžiai susisietų su savo kultūra bei istorija, matytų Lietuvą kaip bendruomenę, kurią galima kurti bei keisti. Ir kad ištikus vieniems ar kitiems sunkumams mintis apie emigraciją ar, juo labiau, kitos valstybės pilietybę, kiltų paskutinė. Lietuvių literatūros ir istorijos dėstymo kokybė yra kertinis dalykas, jei norime politiškai aktyvios ir besidominčios gyvenimu kartos. Bijau, kad jei nesugebama padėti mokiniams suvokti šių dviejų kursų medžiagos ir jos svarbos, viso kito tikėtis bergždžia. Jeigu žmogus baigęs mokyklą vis dar klausia, kodėl reikia skaityti Donelaitį ir Škėmą (ypač, jei klausia, kodėl ne tik Škėmą, bet ir Donelaitį), gali būti, kad universitete jo valstybinio mąstymo žydėjimo tikėtis nebeverta.
Savosios kultūros istorijos išmanymas leidžia atpažinti save kaip tęsiančius kitų pradėtą darbą – o juk tik iš to ir tegali gimti tikras pilietinės pareigos ir bendrumo jausmas. Bet ne mažiau svarbu tai, kad šie du mokslai (su sąlyga, kad jų kokybiškai mokoma) padeda susidaryti bent kokią nuovoką apie pagrindines politines teorijas ir idėjas apskritai. Be to, literatūra ir istorija moko kritiškai analizuoti tekstą. Ir čia reikia priminti, kad gebėjimas kritiškai analizuoti tekstą bei kultūros istorijos pagrindai sudaro politinio raštingumo, kurio Lietuvoje taip beviltiškai trūksta, esmę.
Norisi atsiminti ir asmeninę patirtį – už bene bet kokį valstybinio mąstymo grūdą savo galvoje tenka dėkoti porai mokytojų, kurie nežiūrėjo į savo darbą kaip į formalumą ir ne tik griežtai mokė savojo dalyko, bet labai aiškiai suprato, jog pirmoji jų pareiga yra ugdyti sąmoningus žmones. Ir frazę „ugdyti sąmoningus žmones“ čia panaudojau ne atsitiktinai, mat norisi ir šiek tiek pasišaipyti iš sparnuotos bei spalvotos lyg drugelis minties, kuri vis pasirodo kalbant apie švietimą – kad reikia iš esmės keisti švietimą ir ruošti vaikus „greitai kintančiam pasauliui“.
Man atrodo, kad tas mįslingas abiturientas, gebantis prisitaikyti prie rinkos iššūkių, kurio visi taip ieško, slypi būtent klasikiniu būdu išugdytoje asmenybėje, kuri ne tik išmano konkretų mokslą, bet turi pakankamą humanitarinį išsilavinimą, reikalingą suprasti valstybės procesams, ir suvokia Lietuvą kaip kuriamą erdvę. Žinoma, Platoną ar Aristotelį šiandien matyti būtų šiek tiek keista, bet esu įsitikinęs, kad jie sugebėtų puikiai „prisitaikyti prie rinkos poreikių“. Nieko svarbesnio, kas padėtų gyventi kintančiame pasaulyje, kaip rimtas savosios ir visuotinės kultūros istorijos (to, kas nekinta) studijavimas, bent man, mokykloje neteko patirti.
Ką reikia keisti?
Užuot ieškojus naujų maginių būdų ugdyti mokiniuose valstybinį mąstymą, vertėtų spręsti labai konkrečią problemą – dėl labai žemo humanitarinio išsilavinimo lygio vis prastėjančius mokinių gebėjimus kritiškai analizuoti tekstą, t.y. apskritai orientuotis tiek valstybinio masto politikos klausimuose, tiek kasdieniame gyvenime. Nieko nebus, jei iki kaulų smegenų sovietinis požiūris į humanitarinius mokslus kaip į tuos, kurie išvis nebūtini užsiimantiems techniniais mokslais, ir kuriais užsiima silpnesnio proto jautruoliai, negebantys spręsti lygčių, toliau taip puikiai gyvuos.
Būtent todėl yra ypatingai svarbu, kad pagaliau labai rimtai pažvelgtume į literatūros ir istorijos mokymą, kurio viena esminių užduočių ir yra „įvesdinti“ mokinį į bendruomenę ir padėti suprasti jos kultūrinę, istorinę, politinę situaciją bei jas atpažinti kaip savo. O kai suvoksime kultūros istorijos mokymo svarbą ir suprasime, jog reikia pradėti ruošti iš tiesų išsilavinusius mokytojus, kurie gali ugdyti mokinius bei jų valstybinį mąstymą (vadovėlį skaityti mokiniai ir patys moka, o testus bei rašybą kartais neblogai net kompiuteriai tikrina), tada galima pagalvoti ir apie tai, jog etika, dailė, muzika ir pilietinis ugdymas dažnai vis dar primena darželio popietės užsiėmimus.
Tikrai labai patogu yra teisintis, kad puikiai paruošti specialistai išvyksta dirbti į užsienį dėl paprasčiausių ekonominių priežasčių. Bet ar tik man vienam atrodo kiek neįtikima, jog iš tiesų sąmoningi žmonės taip banaliai spjautų į viską vien dėl kiek didesnio atlyginimo? Deja, jų pasirinkimas išvykti puikiai suprantamas, jeigu su Lietuva juos saisto tik gimimo faktas ir kažkokie neapibrėžti romantiški jausmai oranžiniams kamuoliams.
