Kaip supratau, daugumą baliaus dalyvių buvo aukšto rango valdininkai ir turtingi verslininkai. Gal buvo ir koks menininkas, karininkas ar šiaip koks nors „reikalingas“, valdančiųjų klanams reikšmingas žmogus.
Trys rūšys
Elitu paprastai vadinama tam tikra valstybės gyventojų grupė, kuri kažkuo ypatinga – ryškiai išsiskiria iš kitų visuomenės narių kokia nors ryškia, pasididžiavimo verta savybe. Be to, elito nebūna daug – tai geriausi, rinktiniai tos visuomenės piliečiai. Taigi, žinomos trys elito rūšys.
Seniausia grupė būtų kraujo elitas – tai senų, kilmingų šeimų palikuonys – didikai, aukšto rango bajorai, karaliai, princai ir pan. Jie paprastai išsiskiria savo elgesio etika, garbės supratimu ir didžiuojasi savo kilme. Lietuvoje tokie būtų Goštautų, Radvilų ir kitų didikų palikuonys. Jie kartais būna nelabai turtingi, kartais visai neturtingi, tačiau išskirtinį statusą jiems visuomenėje suteikia „mėlynas“ kraujas.
Finansinis elitas – tai nebūtinai kilmingi, bet turtingiausi tos valstybės žmonės – verslininkai, bankininkai, pramonininkai. Ilgą laiką turtuoliai nebuvo pripažįstami elitine grupe – kilmingieji į nekilmingus turtuolius žvelgdavo su panieka, juo labiau, kad dauguma didžiųjų pasaulio turtuolių buvo (ir tebėra) žydai arba žydų kilmės. Dar prieš kokį šimtmetį anglų lordas nebūtų drįsęs pasikviesti išgerti arbatos amerikiečių magnato Rokfelerio, nes anglų aristokratų požiūriu, tas tebuvo tik žydas gyvenantis JAV ir draugystė su tokių būtų užtraukusi jam aplinkinių panieką.
Tačiau slenkant metams šios grupės maišėsi ir tapo viena kitai vis tolerantiškesnės. Nusigyvenę kilmingieji vesdavo turtuolių dukras dėl pinigų, turtuoliai tuokdavosi su aristokratėmis, norėdami pakelti savo statusą visuomenėje ir tapti „kilmingais“.
Intelektualinis elitas: tai valstybės mastu žinomi aktoriai, rašytojai, mokslininkai, dailininkai, muzikantai – vienu žodžiu, žmonės, išsiskiriantys iš kitų savo ypatingu talentu, sugebėjimais, intelektualine veikla. Jie, skirtingai nei turtuoliai, nebuvo kraujo aristokratijos niekinami ir bendrauti su jais aristokratui nebuvo gėda.
Tiek anglų lordas, tiek rusų kunigaikštis ar prancūzų grafas stengdavosi pasikviesti į savo rūmus rašytojų, menininkų, poetų ir t.t. bei noriai su jais bendraudavo. Kai kurie Paryžiaus didikų salonai XIX – XX amžiuose buvo tapę pastoviomis menininkų susibūrimo vietomis. Net įsimylėti menininką ar menininkę nebuvo gėda, tiesa, santuoka buvo smerkiama, bet ne visose šalyse vienodai. Sakykim, didikas vedęs baleto šokėją, buvo mažiau smerkiamas nei vedęs žydo milijardieriaus dukrą. Nes buvo aišku, jog jis vadovavosi meilės jausmu, o ne egoistiniais sumetimais.
Kas tokie linksminosi Vienos baliuje?
Jei tikėti tuo korespondentu, dauguma susirinkusiųjų buvo storoki ir nelabai mandagūs – nemokėjo elgtis rafinuotai, subtiliai. Ne visi ir klasikinį šokį gražiai pašokti galėjo, kai kurie valgydami ir gerdami viršijo saiką – taigi beveik visiems iš kišenių dar kyšojo „plūgo rankenos“.
Vargu ar tarp jų buvo koks kilmingos šeimos palikuonis. Tokių LR yra nedaug, jie paprastai nėra labai turtingi. Pažįstu bajorą Zigmą Goštautą, kuris tikrai yra kilmingos giminės palikuonis, tačiau kiek žinau, jo į tą balių niekas nekvietė. Na, šių dienų požiūriu, jis būtų nelabai turtingas – tėra smulkus verslininkas. Taigi kraujo aristokratų tame baliuje greičiausiai nebuvo. Beje, Zigmas – lieknas ir grakštus vyras, tikrai puikiai šoka, gerai jaučia muziką ir kt. Toks grandinėlės tualete nepamirš timptelėti. Tualetinį popierių irgi šiukšlinėn įmes. Toks ir nebūtų tikęs prie ten susirinkusių.
Nemini straipsnio autorius ir rašytojų, profesorių, kompozitorių ar kitokių intelektualinio elito atstovų. Tad jų, greičiausiai, ten irgi nebuvo arba buvo labai nedaug. Tai kas belieka? Finansinis „elitas“ – tie, kurie sąskaitose turi po kelis ar keliolika milijonų. Tačiau šokti nemoka ir tą muziką nelabai girdi, ir subtilaus vyno skonis jiems sunkiai juntamas, nes pradėjo karjerą nuo lašinių ir „samanės“.
Tie, nuo žagrės atitrūkę verslininkai, valdininkai ir kitokie, kurie sugebėjo visokiais būdais „susiveikti“ pinigėlių, ir dabar nori pasijusti „kilmingi“. Už tai net po kokį dešimtį tūkstančių litų gali paaukoti „labdarai“ – panašiai tokia „bilieto“ į Vienos balių „kaina“. Klanų vadukai ar lyderiai, jiems tarnaujantys valdininkai – sakoma, kad tik ketvirta karta nuo žagrės tampa inteligentais. O elitu? Rinktine inteligentijos dalimi? Deja, LR dabar labai daug netikrų dalykų. Netikras kol kas ir tas elitas – gal jų vaikaičiai, grįžę iš Oksfordo ar Harvardo, bus jau kitokie? Gal...
Nutukimas
Mane stebina faktas, kad mūsų lyderiai, prisispraudę prie valdžios „lovio“, labai greitai nusipeni. V. Landsbergis kovų dėl nepriklausomybės metu buvo apyliesis nestambaus kūno sudėjimo profesorėlis. Pažiūrėkite, į kokią 1990 metų nuotrauką ir dabartinę – manau, kad jo svoris padidėjo kokiais 30 – 40 kilogramų. Kad ir kaip keista, bet ši metamorfozė ištiko daugumą Kovo 11–osios Nepriklausomybės akto signatarų, nemažai ministrų, politikų, teisėjų, aukštesnio laipsnio karininkų.
Visų jų pilvukai gerokai išsipūtė ir sunkiai sutelpa į smokingus ar kitokių rūšių kostiumus. Aišku, Vienos baliuje buvo ir gražių jaunų karininkų, ir gražių moterų, bet pagrindinę LR „elito“ dalį, anot korespondento, rašiusio apie tą balių, žymėjo dideli pilvai ir dvigubi pagurkliai. Taigi toks, kol kas, tas LR „elitas“. Liūdna, bet tiesa. Ir labai primena Dž. Orvelo „Gyvulių ūkį“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!