Pagalbos po nelaimės belaukiant: ugniagesiai atvyko be įrangos, greitoji atvažiavo paskutinė

 (33)
Tapau kraupios avarijos liudininke. Apie tai, kas įvyko, jau skelbė DELFI portalas. Važiuodamas nuo Šiaulių pusės, nuo kelio nulėkė moters vairuojamas „Renault Megane“, trenkėsi priekiu į betoninę vandens pralaidą, nuo galingo smūgio nuskriejęs apie 50 metrų, dar kartą priekiniu galu trenkėsi į pievą ir už kelių metrų sumaitotas nukrito į aukštą žolę.
© DELFI (T.Vinicko nuotr.)

Ne apie patį įvykį noriu kalbėti – norisi šaukti apie tai, kas vyko paskambinus bendruoju pagalbos telefonu 112, bejėgiškai žvelgiant į aukštoje žolėje netoli kelio gulinčią metalo laužo krūvą, kurioje prispaustos dejavo močiutė ir anūkė, prie vairo kruvina galva sėdėjo situacijos dar nesuvokianti motina, o šiaip taip išsiropštęs sužalotas tėvas traukė lauk aimanuojantį mažametį sūnų kruvinu veidu.

Po skambučio 112, įbedusi akis į pilką asfalto juostą, su viltimi žvelgiau Šiaulių pusėn – nėra nė 20-ies kilometrų, jau tuoj tuoj, maniau, turi pasirodyti mėlynais švyturėliais blyksinti greitoji – kelias tuščias, mašinų mažai.

Kodėl greitoji atvažiavo paskutinė

Deja, greitoji atvažiavo paskutinė iš trijų tarnybų ir tik po 19 minučių nuo mano pirmojo skambučio bendruoju pagalbos telefonu. Per tą laiką pamačiau pro šalį link Pakruojo važiuojantį policijos automobilį – tikėjausi, pareigūnai pagelbės, juk apmokyti elgtis tokiose situacijose. Deja, sulėtinęs greitį policijos ekipažas būtų taip ir nuvažiavęs, jei nebūtume ėmę mosikuoti rankomis. Tik kas iš to – paklausė, ar iškvietėme pagalbą, ir nuvažiavo savais keliais.

Tada nuo Pakruojo pusės atskubėjo kitas policijos ekipažas, vėliau pamatėme aplink beklaidžiojantį ugniagesių (ne gelbėtojų) automobilį, kuris, sakė, atvažiavo iš Lygumų, iki kurių – apie 40 kilometrų. Galbūt buvo kur nors arčiau... Deja, be jokios įrangos, tad išlaisvinti metalo laužo krūvoje įstrigusių sužeistųjų negalėjo – teko laukti antro ugniagesių gelbėtojų automobilio. Tuomet pasirodė nuo Pakruojo pusės ir pirma greitoji, o po kelių minučių – dar dvi: iš Pakruojo ir iš Šiaulių. Įvykio vieta buvo keliais kilometrais arčiau Šiaulių, negu Pakruojo.

Virš automobilio – rūkstantis dūmas

Tą akimirką, kai surinkau 112, dar nežinojau, nei kiek žmonių sužeista, kiek jų prispausta, nei kas ten įvyko. Važiuodami iš kapinių nedideliame Lygumų miestelyje, sankryžoje prie Degučių kaimo neseniai buvome įsukę į Pakruojo–Šiaulių kelią. Tuo metu mašinų kelyje beveik nesimatė.

Netikėtai akys užkliuvo už kairėje kelio pusėje, tolokai pievoje, riogsantį sumaitotą automobilį. Jei ne iš po variklio dangčio rūkstantis dūmelis, vaizdas priminė senokai po avarijos paliktą sudaužytą automobilį. Tik pastebėję silpnai aukštyn vingiuojančią dūmų bangelę supratome, kad čia viskas galėjo tik prieš kokią minutę kitą įvykti. Skubiai sustabdę ir atsistūmę atgal pamatėme virš sumaitoto automobilio kylančią galvą – lauk ropštėsi pirmas nukentėjusysis. Kol automobilį sustabdęs mano vyras puolė per aukštą žolę link sudaužyto automobilio, dar lipdama iš mašinos automatiškai surinkau 112. Mano laikrodis rodė lygiai 12 valandų.

Ugniagesiai gelbėtojai klaidžiojo

Esu žurnalistė, ne kartą rašiau ir apie greitosios medicinos pagalbos reformą, ir apie klausimus, į kuriuos kuo aiškiau ir detaliau privaloma atsakyti atsiliepusiai bendrosios pagalbos 112 dispečerei. Stengiausi, kad tik greičiau suprastų, kur ir kas įvyko, kokios pagalbos reikia. Vietą, atrodė, labai aiškiai nurodžiau: kelyje Šiauliai–Pakruojis, nuo Šiaulių mažiau kaip 20 kilometrų, iki sankryžos prie Degučių – mažiau kaip kilometras. Yra keli sužeisti, tarp jų – vaikas. Atrodo, kalbėjome keturias minutes, nes vėliau tarnyba pranešė pranešimą apie įvykį gavusi 12.04 val. Ar per tą laiką buvo įmanoma pagal mano telefono signalą nustatyti, iš kur skambinama? Jei taip, tai kodėl ugniagesių gelbėtojų automobilis blaškėsi kitais keliais, kodėl tiek, atrodo, ne pačių reikšmingiausių klausimų klausė dispečerė.

Negaliu labai tiksliai visko pakartoti – veikė stresas. Dispečerei buvo labai svarbu, koks rajonas, iki Degučių kilometras ar pusė. Atsakinėdama į klausimus ėjau artyn vietos. Pamačiusi konkretesnę situaciją po kelių minučių dar kartą surinkau 112 ir bandžiau patikslinti aplinkybes. Išklausęs mane dispečeris atsakė, kad pagalba jau išsiųsta.

Liko daug klausimų

12.34 val. įvykio vietoje tebedirbo trijų ekipažų medikai, dviejų ugniagesių automobilių ekipažai bei policijos pareigūnai. Pastarieji apklausė mus kaip įvykio liudytojus. Ugniagesiai, net ir atvažiavus antram specialiam tarnybos automobiliui, vis stigo reikiamos įrangos žmonėms išlaisvinti. Susidarė įspūdis, kad stigo ne tik įrangos, bet ir profesionalumo. Pagaliau buvo nukirpti sudaužyto automobilio akumuliatoriaus laidai ir šiaip taip, pasiramstant keiksmažodžiais, išvaduotos mergaitė ir jos močiutė. Pastaroji sėdėjo ant galinės automobilio sėdynės keleivio pusėje, o mergaitė – viduryje. Sužeistuosius guldė ant neštuvų, tvarstė.

Aplink metalo laužo krūvą vaikščiodamas sužeistas vaikų tėvas vis kartojo, kad automobilį vairavusiai žmonai prasidėjo traukuliai – epilepsijos priepuolis, jis nespėjęs sugriebti vairo. Aplink barstėsi automobilio dalys, kažkur žolėje gulėjo valstybinis numeris, mėtėsi kapus tose pačiose Lygumų kapinėse turėję papuošti gėlių krepšeliai.

12.55 val. tuo pačiu keliu, kuriuo paskutinį kartą važiavo „Renault Megane“, privažiavome Šiaulius. Važiuodami mažiau negu 90 kilometrų per valandą greičiu, užtrukome iki 20 minučių. Jau sukdami į pagrindinę mieste Tilžės gatvę, praleidome su švyturėliais iš įvykio vietos į ligoninę lekiančią greitąją.

Po įvykio praėjo jau kelios valandos, o galva pilna klausimų: kodėl į nelaimės vietą pirmi atskubėjo policijos pareigūnai, o ne greitąja besivadinantys medikai, kurių tuo metu skubiau reikia. Kam reikalingas ugniagesių pagalbai gelbėtojų vardas, jeigu į įvykio vietą važiuoja pasikrovę keiksmažodžių, o ne reikalingos įrangos ir teorinių žinių bei praktinių įgūdžių. Kodėl pro šalį važiuojančios mašinos stoja ne tik iš smalsumo, bet ir puola padėti kuo gali, o policijos automobilis skuba tolyn. Ir dar: nežinau, kokios būklės būdama automobilį vairavo dviejų sunkiai nukentėjusių vaikų motina. Ir nesitikslinau, ar galima vairuoti automobilį sergant epilepsija.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Šauktinių kariuomenės grąžinimas: bijau būti palaikytas „vatniku“, bet noriu pasisakyti (202)

Kalbėti apie šauktinių kariuomenės grąžinimą tampa vis labiau beprasmiška ir nejauku. Beprasmiška, nes nuomonė, kuri neatkartoja mums siūlomos, t.y., nuomonė prieš šauktinių kariuomenės grąžinimą, yra kaip šuns balsas, kuris į dangų neina – šauktinių kariuomenė buvo grąžinta, visuotinis šaukimas bus ir šauktiniai iš išimties tapo taisykle. Tad koks tikslas sakyti, kad šio sprendimo nepalaikau, jei realiai jis yra priimtas ir nėra galimybių, kad bus atšauktas?

Sausio 13-oji praėjo: ar dar nepamiršote apie didvyrius? (39)

Sausio 13-oji jaunam žmogui, kuriam neteko patirti, pamatyti, išgyventi tų įvykių, o jei ir teko, tai, ko gero, jie liko gilioje atminties gūdumoje, suteikia tą tikrąją kovos dvasią, kuria gyveno kiekvienas tą naktį gynęs mūsų visų laisvę. Kilusios diskusijos dėl simbolių, kas įprasmina pergalę, ir liūdina, ir iš dalies džiugina. Liūdina, nes ne simbolyje, o pačiame jausme yra visa pagrindinė esmė. Džiugina, nes giname, vertiname ir saugome tai, kas yra tradiciška ir mums visiems vienodai svarbu.

Vairuotojai, apie kuriuos nutylima: ar nereiktų jiems perlaikyti teisių? (287)

Visi žinome, kad neblaivus žmogus už vairo yra didelis blogis, nes yra sulėtėjusi jo reakcija, manevrai – nekoordinuojami ir t.t. ir t.t. Bet kokia yra pensinio amžiaus žmonių reakcija?

30-metį kankina darbo paieškos: nenoriu būti pasityčiojimo objektu (184)

Atviras laiškas – klausimas Seimui, Vyriausybei, LR prezidentei: dirbti ir gauti atlyginimą už darbą esi netinkamas, o atidirbti už socialinę pašalpą tinki. Kodėl?

Po A. Baukutės gesto tylėti nebegaliu: uždaryti laidos čia nepakaks (1272)

Lietuvoje šiandien turime daug ko: yra nuostabių dalykų, yra labai blogų. Yra protingų žmonių, yra kvailių. Yra praeitis, yra ir realybė, tokia, kokia yra. Ir tai normalu, taip ir turi būti. Bet mes negalime to tik priimti ir nekalbėti apie visuomenės skaudulius.