Pagalbos po nelaimės belaukiant: ugniagesiai atvyko be įrangos, greitoji atvažiavo paskutinė

 (33)
Tapau kraupios avarijos liudininke. Apie tai, kas įvyko, jau skelbė DELFI portalas. Važiuodamas nuo Šiaulių pusės, nuo kelio nulėkė moters vairuojamas „Renault Megane“, trenkėsi priekiu į betoninę vandens pralaidą, nuo galingo smūgio nuskriejęs apie 50 metrų, dar kartą priekiniu galu trenkėsi į pievą ir už kelių metrų sumaitotas nukrito į aukštą žolę.
© DELFI / Tomas Vinickas

Ne apie patį įvykį noriu kalbėti – norisi šaukti apie tai, kas vyko paskambinus bendruoju pagalbos telefonu 112, bejėgiškai žvelgiant į aukštoje žolėje netoli kelio gulinčią metalo laužo krūvą, kurioje prispaustos dejavo močiutė ir anūkė, prie vairo kruvina galva sėdėjo situacijos dar nesuvokianti motina, o šiaip taip išsiropštęs sužalotas tėvas traukė lauk aimanuojantį mažametį sūnų kruvinu veidu.

Po skambučio 112, įbedusi akis į pilką asfalto juostą, su viltimi žvelgiau Šiaulių pusėn – nėra nė 20-ies kilometrų, jau tuoj tuoj, maniau, turi pasirodyti mėlynais švyturėliais blyksinti greitoji – kelias tuščias, mašinų mažai.

Kodėl greitoji atvažiavo paskutinė

Deja, greitoji atvažiavo paskutinė iš trijų tarnybų ir tik po 19 minučių nuo mano pirmojo skambučio bendruoju pagalbos telefonu. Per tą laiką pamačiau pro šalį link Pakruojo važiuojantį policijos automobilį – tikėjausi, pareigūnai pagelbės, juk apmokyti elgtis tokiose situacijose. Deja, sulėtinęs greitį policijos ekipažas būtų taip ir nuvažiavęs, jei nebūtume ėmę mosikuoti rankomis. Tik kas iš to – paklausė, ar iškvietėme pagalbą, ir nuvažiavo savais keliais.

Tada nuo Pakruojo pusės atskubėjo kitas policijos ekipažas, vėliau pamatėme aplink beklaidžiojantį ugniagesių (ne gelbėtojų) automobilį, kuris, sakė, atvažiavo iš Lygumų, iki kurių – apie 40 kilometrų. Galbūt buvo kur nors arčiau... Deja, be jokios įrangos, tad išlaisvinti metalo laužo krūvoje įstrigusių sužeistųjų negalėjo – teko laukti antro ugniagesių gelbėtojų automobilio. Tuomet pasirodė nuo Pakruojo pusės ir pirma greitoji, o po kelių minučių – dar dvi: iš Pakruojo ir iš Šiaulių. Įvykio vieta buvo keliais kilometrais arčiau Šiaulių, negu Pakruojo.

Virš automobilio – rūkstantis dūmas

Tą akimirką, kai surinkau 112, dar nežinojau, nei kiek žmonių sužeista, kiek jų prispausta, nei kas ten įvyko. Važiuodami iš kapinių nedideliame Lygumų miestelyje, sankryžoje prie Degučių kaimo neseniai buvome įsukę į Pakruojo–Šiaulių kelią. Tuo metu mašinų kelyje beveik nesimatė.

Netikėtai akys užkliuvo už kairėje kelio pusėje, tolokai pievoje, riogsantį sumaitotą automobilį. Jei ne iš po variklio dangčio rūkstantis dūmelis, vaizdas priminė senokai po avarijos paliktą sudaužytą automobilį. Tik pastebėję silpnai aukštyn vingiuojančią dūmų bangelę supratome, kad čia viskas galėjo tik prieš kokią minutę kitą įvykti. Skubiai sustabdę ir atsistūmę atgal pamatėme virš sumaitoto automobilio kylančią galvą – lauk ropštėsi pirmas nukentėjusysis. Kol automobilį sustabdęs mano vyras puolė per aukštą žolę link sudaužyto automobilio, dar lipdama iš mašinos automatiškai surinkau 112. Mano laikrodis rodė lygiai 12 valandų.

Ugniagesiai gelbėtojai klaidžiojo

Esu žurnalistė, ne kartą rašiau ir apie greitosios medicinos pagalbos reformą, ir apie klausimus, į kuriuos kuo aiškiau ir detaliau privaloma atsakyti atsiliepusiai bendrosios pagalbos 112 dispečerei. Stengiausi, kad tik greičiau suprastų, kur ir kas įvyko, kokios pagalbos reikia. Vietą, atrodė, labai aiškiai nurodžiau: kelyje Šiauliai–Pakruojis, nuo Šiaulių mažiau kaip 20 kilometrų, iki sankryžos prie Degučių – mažiau kaip kilometras. Yra keli sužeisti, tarp jų – vaikas. Atrodo, kalbėjome keturias minutes, nes vėliau tarnyba pranešė pranešimą apie įvykį gavusi 12.04 val. Ar per tą laiką buvo įmanoma pagal mano telefono signalą nustatyti, iš kur skambinama? Jei taip, tai kodėl ugniagesių gelbėtojų automobilis blaškėsi kitais keliais, kodėl tiek, atrodo, ne pačių reikšmingiausių klausimų klausė dispečerė.

Negaliu labai tiksliai visko pakartoti – veikė stresas. Dispečerei buvo labai svarbu, koks rajonas, iki Degučių kilometras ar pusė. Atsakinėdama į klausimus ėjau artyn vietos. Pamačiusi konkretesnę situaciją po kelių minučių dar kartą surinkau 112 ir bandžiau patikslinti aplinkybes. Išklausęs mane dispečeris atsakė, kad pagalba jau išsiųsta.

Liko daug klausimų

12.34 val. įvykio vietoje tebedirbo trijų ekipažų medikai, dviejų ugniagesių automobilių ekipažai bei policijos pareigūnai. Pastarieji apklausė mus kaip įvykio liudytojus. Ugniagesiai, net ir atvažiavus antram specialiam tarnybos automobiliui, vis stigo reikiamos įrangos žmonėms išlaisvinti. Susidarė įspūdis, kad stigo ne tik įrangos, bet ir profesionalumo. Pagaliau buvo nukirpti sudaužyto automobilio akumuliatoriaus laidai ir šiaip taip, pasiramstant keiksmažodžiais, išvaduotos mergaitė ir jos močiutė. Pastaroji sėdėjo ant galinės automobilio sėdynės keleivio pusėje, o mergaitė – viduryje. Sužeistuosius guldė ant neštuvų, tvarstė.

Aplink metalo laužo krūvą vaikščiodamas sužeistas vaikų tėvas vis kartojo, kad automobilį vairavusiai žmonai prasidėjo traukuliai – epilepsijos priepuolis, jis nespėjęs sugriebti vairo. Aplink barstėsi automobilio dalys, kažkur žolėje gulėjo valstybinis numeris, mėtėsi kapus tose pačiose Lygumų kapinėse turėję papuošti gėlių krepšeliai.

12.55 val. tuo pačiu keliu, kuriuo paskutinį kartą važiavo „Renault Megane“, privažiavome Šiaulius. Važiuodami mažiau negu 90 kilometrų per valandą greičiu, užtrukome iki 20 minučių. Jau sukdami į pagrindinę mieste Tilžės gatvę, praleidome su švyturėliais iš įvykio vietos į ligoninę lekiančią greitąją.

Po įvykio praėjo jau kelios valandos, o galva pilna klausimų: kodėl į nelaimės vietą pirmi atskubėjo policijos pareigūnai, o ne greitąja besivadinantys medikai, kurių tuo metu skubiau reikia. Kam reikalingas ugniagesių pagalbai gelbėtojų vardas, jeigu į įvykio vietą važiuoja pasikrovę keiksmažodžių, o ne reikalingos įrangos ir teorinių žinių bei praktinių įgūdžių. Kodėl pro šalį važiuojančios mašinos stoja ne tik iš smalsumo, bet ir puola padėti kuo gali, o policijos automobilis skuba tolyn. Ir dar: nežinau, kokios būklės būdama automobilį vairavo dviejų sunkiai nukentėjusių vaikų motina. Ir nesitikslinau, ar galima vairuoti automobilį sergant epilepsija.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Nusprendė pasikeisti pensijos kaupimo sutartį – sulaukė pribloškiančio banko atsakymo (103)

DELFI nuolat matau tekstus apie tai, kaip sunku žmonėms gyventi – kaip per mažai jie uždirba, per daug išleidžia ir panašiai. Vieni sako „mes gyvename blogiausiai už visus“, kiti atgal šaukia tą patį. Man atrodo supratau, kas yra blogiausia – mus visus kasdien gąsdina ir perspėja, bet kai tik paklausi, ką gali dėl to padaryti, valstybė atkiša špygą.

Lietuvos kariai saugo mus, bet ar suteikiame jiems galimybes gyventi orų gyvenimą? (140)

Kiekvienas turime savo gyvenimą ir norime jį nugyventi oriai ir nemirti per anksti. Tam, kad būtume saugūs, apsaugoti nuo karo ir kitų grėsmių valstybėje, rūpinasi kariuomenė. Kariai saugo mus.

Asmeninis išbandymas – įveikti sunkūs kilometrai vaizdingoje Norvegijoje (5)

Ecotrail? Kodėl? Tiksliai net nežinau. Pirmas mano rimtesnis ultra bėgimas būtent ir buvo šios serijos pionierius – Ecotrail de Paris 80 km, o šią žiemą, kai jau netikėtai sužibo viltis išbristi iš traumų, atėjo nereali mintis įveikti visus Ecotrail serijos ultra bėgimus.

Naujasis Darbo kodeksas: vieniems atiteko žirgas, kitiems – sudėtingesnės darbo sąlygos (64)

Gyvenimas intensyvus, kiekviena diena sklidina naujienų, jų daug, ne visada įmanoma jas visas suvokti ir įvertinti. Svarbiausia naujiena laikyčiau Darbo kodekso pataisų priėmimą ir tikėtiną kodekso įsigalėjimą nuo liepos 1-osios dienos. Bandžiau suvokti kodekso naujumą ir galimą demokratijos plėtrą dirbantiesiems.

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (109)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu auksinį patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...