Pirmiausia, raginu lietuvius nebūti stereotipiniais bei praplėsti savo akiratį, šiuo atveju sporto šakų spektre. Nors visada ir garsėjam aukščiausio lygio krepšinio mokykla, pramerkim pagaliau akis bei atiduokim duoklę to ne mažiau (o kartais ir labiau) nusipelniusiems.
Taip taip, nuo pat Barselonos patenkam į pusfinalius, laimim medalius, esam elite, todėl natūraliai krepšininkai laikomi didvyriais. Tačiau visas šis kultas, mano akimis, pamažu išsigimė. Krepšininkai tapo atskira kasta, kuri iškeliama virš kitų bei apgaubiama kažkokia neliečiamumo aureole. Būtent šis perdėtas dėmesys bei garbinimas dažnai ir kiša koją jiems patiems. Kaip nepastebimai atėjo tie laikai, kai laimėjus 5 ar 8 vietą, kritikos sulaukiama bene mažiau nei supratimo, esą vyrai kovojo, stengėsi, o išėjo kaip išėjo.
Palaukit, aš tokius dalykus suprantu tokiais atvejais, kaip po Atėnų, kur visi paliko savo širdį aikštėje ir tik viena nelemta bloga diena nubraukė viltis pasidabinti medaliais. „Jūs mūsų širdyse čempionai“ – skelbė vienas plakatų pasitinkant „antrosios šalies religijos“ atstovus. Supratimas bei vieningumas ir palaikymas čia buvo labai laiku ir vietoje. Arba po Belgrado, kur bent pusę komandos sudarė Europai nežinomi, tačiau kovingi vyrukai, savo prakaitu bei atsidavimu užsitarnavę varžovų pagarbą.
Tačiau pažvelkime į šiuos metus. Vėl begalinė tautos meilė, palaikymas, viltis... O rezultatai? Nėra jie tragiški, nesame pasaulio bamba, galėtume ir pakentėti metus kitus, kol jie pagerės, tačiau akis bado kita bėda. Dingo kovotojų ugnelė iš krepšininkų akių. Po nesėkmių vis dažniau girdime žodžius, kad pritrūko nusiteikimo. Kovoje su senukais iš Pietų Amerikos taip ir atrodė – ant karjeros baigimo ribos laviruojantys argentiniečiai noru pranoko lietuvius. Be abejo, meistriškumas lemia daug, bet kai stinga noro – jau niekas neišgelbės. Rungtynės su Tunisu – analogiškos.
Galų gale, prisiminkime preitų metų garsiąją dvikovą su makedonais – juk nebuvo jų meistriškumas aukštesnis nei lietuvių, tiesiog jie labiau norėjo. Kyla klausimas, kodėl atsiranda tas noro trūkumas ir kodėl kitiems jo netrūksta? Kodėl ispanai, rusai, nigeriečiai gali kone numirti aikštėje už savo šalį, o mūsiškiai dar gerai pagalvos, ar verta. O gal per stipriai aš čia, juk dauguma kviestųjų atvyko atstovauti šaliai, kas žvelgiant į praeitį, nėra toks jau savaime suprantamas dalykas (čia linkėjimai vienai būsimai NBA žvaigždei).
Kita vertus, galime tuo pačiu ir pagalvoti, kas būtų, jeigu Virgis prieš Pekiną būtų pasakęs, kad nori pailsėti (tuo metu buvo 36 metų, daugoka, ką?) arba Laurai po baisios fechtavimo pradžios būtų pristigę noro ir nusiteikimo? Baisu ir pagalvoti... Arba kas būtų, jei statybininkui Petrui pritrūktų motyvacijos statant tiltą? Kažkoks absurdas, juk taip negalima. Galima, krepšinyje galima, ir dar gana dažnai.
Kad jau priėjome iki tokios neskanios situacijos, kyla klausimas – kaip ją pataisyti? Mano receptas būtų nustoti skelbtis nesąmoninga vieno sporto šalimi bei pagaliau atsigręžti ir į kitus sportininkus. Galbūt ir nustebsite, bet Lietuvoje užauga daugybė be galo talentingų sportininkų (ne krepšininkų), kurie savo rezultatais stulbina net visko mačiusius pasaulio sporto vilkus. Tik kad jie savo už savo prakaitu bei krauju ir valia iškovotus laimėjus apdovanojami skystokai. Ir kalbu ne vien apie materialius dalykus, nors jie yra ir be galo svarbūs.
Pritrūksta dažnai ir nieko nekainuojančio visuomenės, valdžios dėmesio. Juk bene pusė Lietuvos apie penkiakovininkę Donatą Rimšaitę šiek tiek daugiau sužinojo tik kilus dabar jau daugumai žinomam skandalui. O nuolatiniai jos fanai, kurie domėtųsi rezultatais bei skatintų kovoti - buvo vienetai.
Tai gal apsilankykime kartais ir ne vien krepšinio ar futbolo (kuris, įdomumo dėlei, mūsų šalyje taip pat yra senai pamirštas oranžinio kamuolio sporto šakos brolis), o ir kitokiose varžybose – lengvojoje atletikoje, irklavime, toje pačioje šiuolaikinėje penkiakovėje – šių sporto šakų dalyviai Jums būnant varžybose visą širdį atiduos, o po jų dar ir ateis padėkoti, kai tuo tarpu krepšinio žaidėjai neretai patingi po varžybų skirti keletą minučių padėkoti jų atsidavusiems fanams.
Krepšininkai net nepastebės, buvote salėje ar ne, kai tuo tarpu lengvaatlečiui kiekviena papildoma pora akių tampa akstinu siekti aukštumų. Čia gi kaip paauglių vaikino bei merginos santykiuose – vienas bėga, o kitas vis gaudo jį, nenorėdamas paleisti (netiesiogiai). Taip ir mes jau ilgą laiką bėgame krepšiniui(-ininkams) iš paskos. Gal vertėtų apsisukti bei apsikeisti vietomis? Lažinuosi, kad tokių atvejų greitai grįžtų jų noras ir nusiteikimas aikštėje... Tuo pačiu ir medaliai...
Na, ir pabaigai, idėja šalies „grietinėlei“ – pastatykite gal pagaliau bent vieną prakeiktą higienos sąlygas atitinkantį baseiną, kurį esate pažadėję jau eilę metų, kad nekiltų minčių ieškoti žalesnės žolės nei mūsų auksinėms mergaitėms (girdėjote Lauros mintis per sutikimo konferenciją?), nei ateities talentams... Juk tiek nedaug prašoma.
P.S. Kad nebūčiau apkaltintas antikrepšinizmu (įdomus žodis), noriu tiesiog pasakyti, kad krepšinis buvo, yra ir liks mano meilė (kalbant apie sporto šakas) ir esu krepšinio fanatikas iki kaulų smegenų – aktyviai stebiu kone visas įmanomas varžybas – nuo NBA ir „Eurolygos“ iki Lietuvos studentų, moksleivių lygų bei LMKL.
P.P.S. Liepkit kas nors pagaliau krepšininkams geriau išmokti bei giedoti himną, atsisakant kvailo amerikietiško rankos prie širdies dėjimo. Tautinės Giesmės žodžiai lūpose bus daug didesnė patriotiškumo išraiška nei delnas (ne Delininkaitis) ant menamos širdies.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!