Vis dėlto knygos bei filmo aptarimas buvo pradėtas ne visai kūrinio pristatymu, greičiau visų skaitytojų bei žiūrovų pažeminimu. Cituoju: „Atėjus į filmą ir pamačius šimtus moterų ir ne itin patenkintų vyrų, atvestų savo priaugintu nagų ir botoksinių lūpų palydovių, fizionomijas, susidarė įspūdis, kad dar vieną gimimą išgyvena nuvalkiotas ir jau užmirštas „Saulėlydis“. Dėl jo iš proto ėjo milijonai naivių, savimi nepasitikinčių ir labai atgrasių moterų, svajojančių apie princus ant balto žirgo, kurie pakeistų jų gyvenimus ir pagrobtų nuo liurbių vyrų, nesugebančių deramai jomis pasirūpinti. Taigi, iš karto galima suprasti, kokiai auditorijai buvo skirta knyga ir kokie žmonės eis žiūrėti filmo.“
Atsiprašau gerbiamo autoriaus ir daugybės kitų, kurie po filmo pasirodymo tiesiog užliejo internetinę erdvę, išvadindami kūrinio gerbėjus neišprususiais, žemo intelekto žmonėmis. Aš esu trečiakursė odontologijos studentė. Nepasikuklinsiu – nei proto, nei intelekto man nestigo nuo vaikystės. Mano lūpos nėra pripūstos botokso, blakstienos dovanotos gamtos, o mano draugas nėra pinigais aptekęs skustagalvis. Ir man patiko „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Ir knyga, ir filmas. Ar aš esu išimtis? Daugybė mano pažįstamų, kurie iš gyvenimo tikisi daugiau nei socialinės pašalpos, skaitė šį kūrinį ir liko patenkinti. Ar tai irgi tik išimtis?
Cituoju toliau: „Fenomenas fenomenu, bet kas skaitė knygas, žino, kad viskas buvo orientuota į seksą. Į šiurpų seksą, kuris jaudino knygą skaitančias moteris ir priversdavo jas parausti, tiek viršutinę kūno dalį, tiek ir apatinę.“ Taip, buvo toje knygoje nejaukių scenų. Buvo ir filme. Bet, patikėkite, nei mane tai labai jaudino, nei aš nuraudau. Jei žmogus, skaitydamas šį kūrinį įžvelgė tik „šiurpų seksą“, man yra jo gaila. Aš knygoje pamačiau ir visai kitą istoriją – vaikystės traumų užauginto vyro, kurį pakeičia mylima moteris, istoriją. Nejau tai irgi išimtis? Kiti nepamatė?
Neginu kūrinio meninės vertės. Taip, tai nėra talentingai parašytas romanas, kuris liks populiariu praėjus šimtui metų. Bet ar tikrai jis yra toks neįdomus, skirtas tokiai nykiai auditorijai ir nieko vertas darbas?
Žmonės, laikantys save itin išslavinusios ir kultūringos klasės atstovais, mano, kad savo protą parodys viešai smerkdami knygą, kurioje paminėti antrankiai ar botagėliai. Na, tai įveskite paieškos sistemos laukelyje žodį „pornografija“ ir aprašinėkite ten matomus vaizdus, nes kiek supratau iš daugelio pasisakymų, tik tą pornografiją didieji kritikai penkiasdešimties atspalvių istorijoje ir įžvelgė. Tiesa, tie patys, kurie smerkia kūrinio turinyje akcentuojamą seksą, pareiškė, kad jiems intymios scenos buvo per mažai atviros ir apskirtai – jų galėjo būti daugiau. Kur logika?
Leidžiu sau pasisakyti, nes jau gana tų priekaištų skaitytojams. Aš esu „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ gerbėja ir tuo pačiu nesu nusivylusi namų šeimininkė/botoksinė blondinė/atgrasi kvaila moteriškė. Dar šimtus epitetų galėčiau įvardinti. Galų gale kažkas turi apginti ir gerbėjų pusę. Man patiko. Eisiu ir į antrą, ir į trečią filmo dalis, nes man įdomu pamatyti Kristijano Grėjaus asmenybės pokyčių perteikimą ekrane. Klystu? Nejaugi pagrindinė knygos mintis yra grubūs sekso žaidimai? Jei taip manote, vertėtų atsiversti aštuntos klasės mokyklos literatūros vadovėlį ir pasigilinti į teksto suvokimo užduotis.
Ačiū už dėmesį. Perskaičius tūkstančius žodžių „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“ gerbėjams, pamaniau, kad verta bent šimtą pasakyti ir „didiesiems“ kritikams.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!