Odė (lietuviškai) televizijai: ačiū, bet ne

 (40)
Neseniai perskaityta Andriaus Užkalnio apžvalga apie lietuviškų televizijų apgailėtiną padėtį privertė ir patį pasidalinti mintimis apie labai gerą daiktą – televizorių.
© Shutterstock nuotr.

Kiek save pamenu, nuo mažumės ypatingai domėjausi televizija. Animacinių filmukų žiūrėjimas vaikystėje peraugo į TV programų skaitymą, tinklelių analizavimą; iškarpų sąsiuvinyje greta kino ir muzikos žvaigždžių buvo ir televizijų logotipai, įdomesnės savireklamos.

LNK TV dainų žodžius mokėjau mintinai, apskritai ši televizija mano akyse buvo idealas, kurio siekiau, ilgą laiką norėjau įsilieti į jos veiklą, atrodė, kad ten tvyro nuostabi aplinka, ir visada gera ir smagu. Paauglystėje tikrai didelę dalį laiko skyriau TV žiūrėjimui, mintinai žinojau didžiųjų televizijų kiekvienos dienos programą, kas jų vedėjai ir kokiuose filmuose vaidina žiūrimų serialų aktoriai.

Nebuvau toks vienintelis – televizija užėmė ypatingai reikšmingą vietą pažįstamų ir artimųjų tarpe. Mokykloje pirmadieniais aptarinėdavome savaitgalį su televizija: šeštadienio pramoginė laida ar realybės šou, sekmadienio vakaras su didelio biudžeto kino filmu. Aptarinėdavome serialų peripetijas, žinių reportažus, sporto naujienas. O vasaros pabaigoje labiau nei grįžimo iš kaimo į namus laukdavau naujo TV sezono – akimis rijau naujas vinjetes ir reklamas, naujus serialus ir laidas. Tuo metu atrodė kad mūsų jaunos televizijos vystosi, turtingėja ir kasmet siūlo vis daugiau spalvų, šou, blizgučių ir kokybės.

Ko gero, tai buvo mūsų televizijų aukso amžius – juk tikrai populiariausios programos sutraukdavo kone pusę visų šalies gyventojų. Tiesa, dienos metu konkuruodavo ir užsienio kanalai – muzikiniai „Viva“ ir „MCM“, animacinis „Cartoon Network“. Tačiau „prime-time“ (liet.geriausiu laiku) lietuviškiesiems konkurencijos nebuvo. Gal tik su keletu išimčių galėjau maigyti TV pultelį ir visą parą praleisti žiūrint į spalvoto ekrano kuriamą vaizdą. Gaila, kad tuo metu nusuvokiau švaistomo laiko vertės, o gal kaip tik – plėčiau akiratį ir lavinausi.

Išvykęs studijuoti į kitą miestą, televizijos žiūrėjimą sumažinau 90 procentų – nebuvo laiko, dažnai - ir noro. Pradėjau kritiškiau atsirinkti, kurias programas verta žiūrėti, kitų neramiai teko atsisakyti. Pernai, įvedus skaitmeninę televiziją, plastikinės dėžės visai atsisakiau. Svečiuojantis pas draugus ir giminaičiais retkarčiais tenka iškentėti ir nuolatinį įjungto televizoriaus buvimą. Jei kadaise viena gyvenimo būdo laida kalbino pasaulinio ryškumo žvaigždes, tai praėjus keleriems metams – jau tik lietuviško skurdo elito atstovus. Kaip sparčiai pasikeitė požiūris į kokybę, reikšmę ir poveikį to, kas masiškai transliuojama (tiesa, bendro išsilavinimo dėlei vis dar pasidomiu, kas vyksta).

Ir pagaliau atėjo šiųmetis ruduo, su kuriuo sulaukėme naujo sezono ir mūsų televizijose. Peržiūrėjau į rankas pakliuvusią TV programą ir atėjo toks liūdnas ir gan skausmingas suvokimas, panašiai kaip sužinojus, jog Kalėdų Senelio nėra: lietuviškos televizijos merdi ir, panašu, greit užsilenks. Jei ne techniškai, tai nuosavo turinio ir minimalios kokybės požiūriu. Pompastiško naujo sezono atidarymo nebuvimą iš pradžių pateisinau tuo, kad mažėjant žiūrovų, mažėja ir pajamų, kurias galima skirti tokiam renginiui. Tačiau vėliau supratau, kad tiesiog nėra ką švęsti.

Tinklelis yra užpildytas senomis laidomis ir filmais (o, kaip jų norėjosi tais geriausiais laikais!), senomis laidomis su atsinaujinančiomis vinjetėmis, neaiškiais serialais. Viskas atrodo taip siaubingai pigu ir tarsi tik iš inercijos užkišamas visas transliavimo laikas. Dėl to ir keista matyti savo draugus užsieniečius, kurie vakarais įsijungia televiziją. Tiesa, tokią, kokią aš ir pats mielai pažiūrėčiau.

Kaip koks eglutės žaisliukas sudužo mano vaikystės ir paauglystės siekis dirbti televizijoje ir patirti tą magiją, nes suprantu, kad ta magija išsisklaidė, o vaikymasis pigios produkcijos ir pataikavimas neišsilavinusiai auditorijai pražudė pačias televizijas. Nežinau, ar galime viltis, kad kažkas keisis ir žiūrovai sugrįš, o kartu su jais – nauja, intriguojanti, kokybiška ir lavinti siekianti televizijų programa. Nebežinau, ar to ir reikia.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Asmeninis išbandymas – įveikti sunkūs kilometrai vaizdingoje Norvegijoje (5)

Ecotrail? Kodėl? Tiksliai net nežinau. Pirmas mano rimtesnis ultra bėgimas būtent ir buvo šios serijos pionierius – Ecotrail de Paris 80 km, o šią žiemą, kai jau netikėtai sužibo viltis išbristi iš traumų, atėjo nereali mintis įveikti visus Ecotrail serijos ultra bėgimus.

Naujasis Darbo kodeksas: vieniems atiteko žirgas, kitiems – sudėtingesnės darbo sąlygos (60)

Gyvenimas intensyvus, kiekviena diena sklidina naujienų, jų daug, ne visada įmanoma jas visas suvokti ir įvertinti. Svarbiausia naujiena laikyčiau Darbo kodekso pataisų priėmimą ir tikėtiną kodekso įsigalėjimą nuo liepos 1-osios dienos. Bandžiau suvokti kodekso naujumą ir galimą demokratijos plėtrą dirbantiesiems.

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (109)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu auksinį patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (64)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (88)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.