Odė (lietuviškai) televizijai: ačiū, bet ne

 (40)
Neseniai perskaityta Andriaus Užkalnio apžvalga apie lietuviškų televizijų apgailėtiną padėtį privertė ir patį pasidalinti mintimis apie labai gerą daiktą – televizorių.
© Shutterstock nuotr.

Kiek save pamenu, nuo mažumės ypatingai domėjausi televizija. Animacinių filmukų žiūrėjimas vaikystėje peraugo į TV programų skaitymą, tinklelių analizavimą; iškarpų sąsiuvinyje greta kino ir muzikos žvaigždžių buvo ir televizijų logotipai, įdomesnės savireklamos.

LNK TV dainų žodžius mokėjau mintinai, apskritai ši televizija mano akyse buvo idealas, kurio siekiau, ilgą laiką norėjau įsilieti į jos veiklą, atrodė, kad ten tvyro nuostabi aplinka, ir visada gera ir smagu. Paauglystėje tikrai didelę dalį laiko skyriau TV žiūrėjimui, mintinai žinojau didžiųjų televizijų kiekvienos dienos programą, kas jų vedėjai ir kokiuose filmuose vaidina žiūrimų serialų aktoriai.

Nebuvau toks vienintelis – televizija užėmė ypatingai reikšmingą vietą pažįstamų ir artimųjų tarpe. Mokykloje pirmadieniais aptarinėdavome savaitgalį su televizija: šeštadienio pramoginė laida ar realybės šou, sekmadienio vakaras su didelio biudžeto kino filmu. Aptarinėdavome serialų peripetijas, žinių reportažus, sporto naujienas. O vasaros pabaigoje labiau nei grįžimo iš kaimo į namus laukdavau naujo TV sezono – akimis rijau naujas vinjetes ir reklamas, naujus serialus ir laidas. Tuo metu atrodė kad mūsų jaunos televizijos vystosi, turtingėja ir kasmet siūlo vis daugiau spalvų, šou, blizgučių ir kokybės.

Ko gero, tai buvo mūsų televizijų aukso amžius – juk tikrai populiariausios programos sutraukdavo kone pusę visų šalies gyventojų. Tiesa, dienos metu konkuruodavo ir užsienio kanalai – muzikiniai „Viva“ ir „MCM“, animacinis „Cartoon Network“. Tačiau „prime-time“ (liet.geriausiu laiku) lietuviškiesiems konkurencijos nebuvo. Gal tik su keletu išimčių galėjau maigyti TV pultelį ir visą parą praleisti žiūrint į spalvoto ekrano kuriamą vaizdą. Gaila, kad tuo metu nusuvokiau švaistomo laiko vertės, o gal kaip tik – plėčiau akiratį ir lavinausi.

Išvykęs studijuoti į kitą miestą, televizijos žiūrėjimą sumažinau 90 procentų – nebuvo laiko, dažnai - ir noro. Pradėjau kritiškiau atsirinkti, kurias programas verta žiūrėti, kitų neramiai teko atsisakyti. Pernai, įvedus skaitmeninę televiziją, plastikinės dėžės visai atsisakiau. Svečiuojantis pas draugus ir giminaičiais retkarčiais tenka iškentėti ir nuolatinį įjungto televizoriaus buvimą. Jei kadaise viena gyvenimo būdo laida kalbino pasaulinio ryškumo žvaigždes, tai praėjus keleriems metams – jau tik lietuviško skurdo elito atstovus. Kaip sparčiai pasikeitė požiūris į kokybę, reikšmę ir poveikį to, kas masiškai transliuojama (tiesa, bendro išsilavinimo dėlei vis dar pasidomiu, kas vyksta).

Ir pagaliau atėjo šiųmetis ruduo, su kuriuo sulaukėme naujo sezono ir mūsų televizijose. Peržiūrėjau į rankas pakliuvusią TV programą ir atėjo toks liūdnas ir gan skausmingas suvokimas, panašiai kaip sužinojus, jog Kalėdų Senelio nėra: lietuviškos televizijos merdi ir, panašu, greit užsilenks. Jei ne techniškai, tai nuosavo turinio ir minimalios kokybės požiūriu. Pompastiško naujo sezono atidarymo nebuvimą iš pradžių pateisinau tuo, kad mažėjant žiūrovų, mažėja ir pajamų, kurias galima skirti tokiam renginiui. Tačiau vėliau supratau, kad tiesiog nėra ką švęsti.

Tinklelis yra užpildytas senomis laidomis ir filmais (o, kaip jų norėjosi tais geriausiais laikais!), senomis laidomis su atsinaujinančiomis vinjetėmis, neaiškiais serialais. Viskas atrodo taip siaubingai pigu ir tarsi tik iš inercijos užkišamas visas transliavimo laikas. Dėl to ir keista matyti savo draugus užsieniečius, kurie vakarais įsijungia televiziją. Tiesa, tokią, kokią aš ir pats mielai pažiūrėčiau.

Kaip koks eglutės žaisliukas sudužo mano vaikystės ir paauglystės siekis dirbti televizijoje ir patirti tą magiją, nes suprantu, kad ta magija išsisklaidė, o vaikymasis pigios produkcijos ir pataikavimas neišsilavinusiai auditorijai pražudė pačias televizijas. Nežinau, ar galime viltis, kad kažkas keisis ir žiūrovai sugrįš, o kartu su jais – nauja, intriguojanti, kokybiška ir lavinti siekianti televizijų programa. Nebežinau, ar to ir reikia.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Skaičiuojate, kad per mėnesį pakanka poros šimtų eurų? Pasižiūrėkite į mano išlaidas (918)

Nustačius, kad minimalių poreikių krepšelis, iš kurio žmogus per mėnesį galėtų išgyventi, yra 238 eurai per mėnesį, DELFI pasiteiravo skaitytojų, ar jiems tokios sumos pakaktų. DELFI Piliečiui parašė ne vienas skaitytojas, norintis išsakyti savo nuomonę. Pavyzdžiui, vieniša mama Erika tikina, kad gaudama didesnes pajamas negali sau daug ko leisti. Publikuojame jos mintis.

Lietuvišką filmą kine pasižiūrėjusi mergina priėmė rimtą sprendimą (293)

Augau su amžinu klausimu. Likti ar palikti? Dilemos labai drasko širdelę. Ir aš esu blaškoma, nes nežinau, kur mano namai bus po trijų mėnesių, išlaikius paskutinį egzaminą. Nes vis dar nežinau kokiu būdu galėčiau tapti laiminga. Svetur lengvi pinigai, bet sunki dūšia. O Lietuvoje laisvą gyvenimą vis dar turi užsitarnauti.

Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių (2777)

Tikriausiai visiems pažįstamas jausmas – po švenčių ateina kažin koks liūdesys, širdgėla... Mokslininkai sako, kad tai normalu. Tačiau man liūdesys atėjo dar per pačią šventę ir su labai konkrečia priežastimi...

Laiškas tautiečiams: užteks gyventi vien dėl savęs (406)

Vasario 16-ąją Lietuvoje kasmet minima valstybės atkūrimo diena. Jau beveik 100 metų prabėgo nuo kiekvienam iš mūsų reikšmingo įvykio – Nepriklausomybės Akto pasirašymo 1918 m. Nuo to laiko mūsų šalyje įvyko daug pokyčių įvairiose srityse: politikoje, ekonomikoje, socialiniame bei kultūriniame gyvenime. O ar kada susimąstėme, ką mums kiekvienam asmeniškai reiškia nepriklausoma Lietuva? Kaip pasikeitimai padarė įtaką mūsų gyvenimui ir kokį indėlį įnešėme mes patys?

Sužinojusi, ką senelis padarė vaikui, mama jį skaudžiai pamokė (267)

Jau kurį laiką galvojau parašyti šia tema, ir pagaliau susikaupiau. Spekuliacijos smurto tema pasiekė kritinę ribą. Savo laišku nieko neagituoju, tiesiog pasidalinu savo istorija, kaip pavyko sutramdyti vyro tėvą.