Odė (lietuviškai) televizijai: ačiū, bet ne

 (40)
Neseniai perskaityta Andriaus Užkalnio apžvalga apie lietuviškų televizijų apgailėtiną padėtį privertė ir patį pasidalinti mintimis apie labai gerą daiktą – televizorių.
© Shutterstock nuotr.

Kiek save pamenu, nuo mažumės ypatingai domėjausi televizija. Animacinių filmukų žiūrėjimas vaikystėje peraugo į TV programų skaitymą, tinklelių analizavimą; iškarpų sąsiuvinyje greta kino ir muzikos žvaigždžių buvo ir televizijų logotipai, įdomesnės savireklamos.

LNK TV dainų žodžius mokėjau mintinai, apskritai ši televizija mano akyse buvo idealas, kurio siekiau, ilgą laiką norėjau įsilieti į jos veiklą, atrodė, kad ten tvyro nuostabi aplinka, ir visada gera ir smagu. Paauglystėje tikrai didelę dalį laiko skyriau TV žiūrėjimui, mintinai žinojau didžiųjų televizijų kiekvienos dienos programą, kas jų vedėjai ir kokiuose filmuose vaidina žiūrimų serialų aktoriai.

Nebuvau toks vienintelis – televizija užėmė ypatingai reikšmingą vietą pažįstamų ir artimųjų tarpe. Mokykloje pirmadieniais aptarinėdavome savaitgalį su televizija: šeštadienio pramoginė laida ar realybės šou, sekmadienio vakaras su didelio biudžeto kino filmu. Aptarinėdavome serialų peripetijas, žinių reportažus, sporto naujienas. O vasaros pabaigoje labiau nei grįžimo iš kaimo į namus laukdavau naujo TV sezono – akimis rijau naujas vinjetes ir reklamas, naujus serialus ir laidas. Tuo metu atrodė kad mūsų jaunos televizijos vystosi, turtingėja ir kasmet siūlo vis daugiau spalvų, šou, blizgučių ir kokybės.

Ko gero, tai buvo mūsų televizijų aukso amžius – juk tikrai populiariausios programos sutraukdavo kone pusę visų šalies gyventojų. Tiesa, dienos metu konkuruodavo ir užsienio kanalai – muzikiniai „Viva“ ir „MCM“, animacinis „Cartoon Network“. Tačiau „prime-time“ (liet.geriausiu laiku) lietuviškiesiems konkurencijos nebuvo. Gal tik su keletu išimčių galėjau maigyti TV pultelį ir visą parą praleisti žiūrint į spalvoto ekrano kuriamą vaizdą. Gaila, kad tuo metu nusuvokiau švaistomo laiko vertės, o gal kaip tik – plėčiau akiratį ir lavinausi.

Išvykęs studijuoti į kitą miestą, televizijos žiūrėjimą sumažinau 90 procentų – nebuvo laiko, dažnai - ir noro. Pradėjau kritiškiau atsirinkti, kurias programas verta žiūrėti, kitų neramiai teko atsisakyti. Pernai, įvedus skaitmeninę televiziją, plastikinės dėžės visai atsisakiau. Svečiuojantis pas draugus ir giminaičiais retkarčiais tenka iškentėti ir nuolatinį įjungto televizoriaus buvimą. Jei kadaise viena gyvenimo būdo laida kalbino pasaulinio ryškumo žvaigždes, tai praėjus keleriems metams – jau tik lietuviško skurdo elito atstovus. Kaip sparčiai pasikeitė požiūris į kokybę, reikšmę ir poveikį to, kas masiškai transliuojama (tiesa, bendro išsilavinimo dėlei vis dar pasidomiu, kas vyksta).

Ir pagaliau atėjo šiųmetis ruduo, su kuriuo sulaukėme naujo sezono ir mūsų televizijose. Peržiūrėjau į rankas pakliuvusią TV programą ir atėjo toks liūdnas ir gan skausmingas suvokimas, panašiai kaip sužinojus, jog Kalėdų Senelio nėra: lietuviškos televizijos merdi ir, panašu, greit užsilenks. Jei ne techniškai, tai nuosavo turinio ir minimalios kokybės požiūriu. Pompastiško naujo sezono atidarymo nebuvimą iš pradžių pateisinau tuo, kad mažėjant žiūrovų, mažėja ir pajamų, kurias galima skirti tokiam renginiui. Tačiau vėliau supratau, kad tiesiog nėra ką švęsti.

Tinklelis yra užpildytas senomis laidomis ir filmais (o, kaip jų norėjosi tais geriausiais laikais!), senomis laidomis su atsinaujinančiomis vinjetėmis, neaiškiais serialais. Viskas atrodo taip siaubingai pigu ir tarsi tik iš inercijos užkišamas visas transliavimo laikas. Dėl to ir keista matyti savo draugus užsieniečius, kurie vakarais įsijungia televiziją. Tiesa, tokią, kokią aš ir pats mielai pažiūrėčiau.

Kaip koks eglutės žaisliukas sudužo mano vaikystės ir paauglystės siekis dirbti televizijoje ir patirti tą magiją, nes suprantu, kad ta magija išsisklaidė, o vaikymasis pigios produkcijos ir pataikavimas neišsilavinusiai auditorijai pražudė pačias televizijas. Nežinau, ar galime viltis, kad kažkas keisis ir žiūrovai sugrįš, o kartu su jais – nauja, intriguojanti, kokybiška ir lavinti siekianti televizijų programa. Nebežinau, ar to ir reikia.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Chemijos mokytoja įvardijo didžiąją Lietuvos švietimo problemą (24)

Kiekvienas iš mūsų tiesiogiai ar netiesiogiai esame susiję su švietimu: turime vaikų, anūkų, sūnėnų ar dukterėčių, kurie lanko mokyklą, mokomės patys ar mokome kitus. Gaila tik, kad tiek mažai žinome apie Lietuvos švietimą, ypač apie pagrindinį ir vidurinį ugdymą. Dažnai straipsniuose rašoma apie problemas sukeliančius mokytojus. O prie ko čia mokytojai?

Suomijos mokykloje apsilankiusios mokytojos pamatė, ko reikia Lietuvai: kai kurie daiktai sukėlė ir pavydą (177)

Pastaruoju metu viešoje erdvėje daug kalbama apie švietimo kaitą. Nuomonės pačios įvairiausios, bet atsakingų požiūrių ir kaitos krypčių įvardyti nedrįstama. Visiems aišku, kad keisti reikia, bet ką ir kaip? Marjo Kylonen, Helsinkio pradinio ugdymo kuratorė, uždavė prasmingą klausimą: „Ar eitumėte pas stomatologą, kuris naudoja praeito amžiaus įrankius?“

Nufilmuota patirtis kelyje: įpykęs vairuotojas nusprendė man atkeršyti? (123)

Į DELFI kreipėsi pasipiktinęs skaitytojas Miroslavas, nusistebėjęs kito vairuotojo elgesiu kelyje. Vairuotojas pasakoja, kad užsitraukė pastarojo nemalonę, kai neva neleido persirikiuoti kitam automobiliui. Pateikiame skaitytojo atsiųstą vaizdo įrašą ir pasakojimą, kviečiame jus įvertinti situaciją bei dalintis savo patirtimi kelyje el. paštu pilieciai@delfi.lt.

Grįžti į Lietuvą emigrantui trukdo 3 klausimai: valstybė daro viską, kad neparvyktume (182)

Norėčiau paklausti premjero ir kitų mūsų valstybės politikų, kodėl kasdien yra kalbama kaip emigrantai grįš į Lietuvą, bet iš tikrųjų daroma viskas, kad jie būtų paversti „blogiečiais“? Jau nebe pirmus metus kasdien skaitau, kaip daug bus padaryta pritraukiant žmones grįžti – tokie pažadai prisidėjo ir prie valstiečių išrinkimo. Bet viskas daroma atvirkščiai: ne tik nesudarytos padorios sąlygos grįžti, bet nuolat priimami sprendimai, užkertantys visus įmanomus kelius į tėvynę.

Buvusi dailės mokytoja sugėdino lietuvių kalbos mokančią kolegę (114)

Gerbiama Lietuvių kalbos mokytoja, parašiusi, kad dailės pamokos yra mažiau svarbios nei lietuvių kalbos, man priimtinas Jūsų noras nedaugiažodžiauti, todėl iš karto einu prie esmės. Na, pažiūrėkime į Tamstos argumentus iš kitos pusės.