Nyderlanduose studijuojantis lietuvis pasakė, kodėl neturėtume nuvertinti aptarnaujančio personalo

 (11)
„Baimė nuliūdinti šeimą su savo svajone ar mokytojų skeptiškumas niekada neturėtų užkirsti kelio daugeliui moksleivių išbandyti save ten, kur jis jausis laimingas“, – rašo Giedrius, lietuvis, šiuo metu Nyderlandų universitete besimokantis apie viešbučių ir paslaugų teikimo verslą. Jis nusprendė sugriauti mitą, kad padavėjų, barmenų, virėjų profesijos – studentų sezoninis darbas, ir pasidalijo savo istorija su DELFI skaitytojais.
Giedriaus Margevičiaus studijos Nyderlanduose. Foto / Giedrius Margevičius
© Asm. archyvas

Dar būdamas mokykloje supratau, kad bendravimas su žmonėmis ir iškalba yra man be galo artimos ir natūralios būdo savybės, kurių dėka su didžiausiu pasimėgavimu kurdavau, vesdavau, kuruodavau mokyklos renginius.

Visuomet buvau tam tikra prasme avantiūristas, kuriam norėjosi išmėginti kuo platesnį veiklų spektrą, todėl būdamas 16-os nusprendžiau, kad be galo noriu pradėti dirbti būtent padavėju. Kalbant apie aptarnaujantį personalą, jau užsienyje bekeliaudamas vaikystėje mačiau, kokie profesionalumo ir požiūrio kontrastai vyrauja tarp Vakarų bei Pietų Europos valstybių ir Lietuvos.

Įsivaizduokite – Italijoje ar Portugalijoje padavėjas vakaro eigoje prisėda prie Jūsų staliuko ir įsipylęs vyno pradeda jus kalbinti, Gruzijoje jums išsinešimui įbruka naminių koldūnų ar 2 l vyno vien dėl to, kad padėkojote už gardžią vakarienę. Skirtingos kultūros – skirtingas požiūris, tačiau beveik niekur neteko susidurti su tokiu skeptiškumu ir negatyvumu apie šios profesijos atstovus kitur, kaip tik Lietuvoje. Na, bet apie tai vėliau, dabar grįžtant prie pirmosios mano patirties...

Ši patirtis man suteikė labai daug ir bedirbdamas savo pirmąjį padavėjo darbą išmokau kur kas daugiau nei padėklo nešiojimas, lėkščių laikymas ar alaus bačkos pakeitimas. Šie mechaniniai ir fiziniai įgūdžiai gali būti įvaldyti bet kurio asmens, tik laiko klausimas, kas tai įsisavins greičiau, bet štai nuoširdus pasišventimas klientui, prisitaikymas prie neįprastos kultūros ar šventės sukūrimas vien savo šypsena – štai kur ta varomoji galia, kuri skamba banaliai, bet yra gerbiama beveik visame pasaulyje.

Būtent po šios pirmosios darbovietės, kurioje po to praleidau 5 sezonus dar būdamas 10-oje klasėje, žinojau, kad svetingumo (angl. hospitality) mokslai ir verslas – kaip tik man. Baigdamas mokyklą jau buvau matęs tiek 20 valandų darbo dienos patirtį, tiek darbą aukšto lygio banketuose.

Jau 12-oje klasėje supratau, kad mano norimos viešbučių bei svetingumo verslo specialybės dėstymo kokybė Lietuvoje nepatenkins mano lūkesčių, todėl pretendavau į šią specialybę Nyderlanduose. Kelių gerų bičiulių teigiama studentiška patirtis šioje valstybėje tik dar kartą padrąsino išvažiuoti ir išbandyti save užsienyje.

Universitete, kuriame studijuoju dabar, man pavyko atsidurti tik iš 2-ojo karto. Stojimo principas gerokai skiriasi nuo esančio Lietuvoje: 3 interviu, bendro išprusimo testai, anglų kalbos žinių patikra, komandinio darbo išbandymai buvo tik keli mano gyvo priėmimo proceso elementai. Nepavykus įstoti į norimą universitetą iš pirmo karto, pirmuosius metus emigracijoje praleidau bestudijuodamas tą pačią norimą specialybę, tik jau kitame mieste ir universitete.

Tarptautinė ir daugiakultūrė organizacija man nebuvo staigmena, tačiau studijų kokybe nusivylęs pirmajame universitete, žinojau, kad į „Hotelschool The Hague“ ateityje stosiu mokytis ir vėl. Pirmaisiais emigracijos metais supratau, kad lietuviai jau nuo seno buvo įpratę sunkiai dirbti ir turėjo teigiamo įžūlumo, kuris niekada neleisdavo badauti, net ir visai desperatiškoje situacijoje.

Puikus pavyzdys – kai olandai dievagojosi, kad 100 tūkst. gyventojų turinčiame miestelyje neįmanoma susirasti darbo, o man dar nemokant olandų kalbos net svajoti neverta. Mano užsispyrimas ir 5 valandų pastangos bevaikštant po skirtingus barus ir restoranus davė vaisių – 3 darbo pasiūlymus. Pasirodo, olandai nesivargina, išsiunčia el. laišką ar įkelia skelbimą ir tuo jų atkaklumas ieškant darbo pasibaigia.

Puiki patirtis dirbant šeimos restorane ir geri draugai nesulaikė manęs nuo noro vėl stoti į išsvajotąjį universitetą, kur pirmąjį kartą nepatekau. Birželio pabaigoje gavau atsakymą, kad šį kartą jie manimi patikėjo, kad galiu būti jų ambasadoriumi ir nuo vasario mėnesio galiu pradėti bakalauro studijas. Nyderlanduose labai normalu pradėti studijas tiek nuo rugsėjo, tiek nuo vasario ir šie rotacijų srautai yra tolygiai pasiskirstę. Taigi, likus 8 mėnesiams iki naujų mokslo metų pradžios grįžau į Lietuvą, esu be galo dėkingas už čia atsiradusią galimybę padirbėti naujai Vilniuje atsidariusiame pabe vadybininku. Ši patirtis man suteikė dar daugiau žinių, jos pagilino tiek mano tikėjimą, tiek atsidavimą šiai sričiai.

Giedriaus Margevičiaus studijos Nyderlanduose. Foto / Giedrius Margevičius
Giedriaus Margevičiaus studijos Nyderlanduose. Foto / Giedrius Margevičius
© Asm. archyvas

Antrasis kartas studijuojant ne tik kad nenuvylė, bet ir įkvėpė! Paskaitos vyko nuo 8 iki 17 val., projektų ir namų darbų intensyvumas ne tik kad leido man save pažinti iš naujo, suprasti, kad mokytis man vis dėlto patinka, bet ir suprasti, kad su šia specialybe neprašoviau. Mokykloje nebuvau stropiausias ar pavyzdingiausias mokinys, dažnai mokslus iškeisdavau į darbą ar kitas organizacines veiklas. Baigęs Vilniaus Žemynos gimnaziją dabar jaučiu didelę padėką daugeliui pedagogų, kuriems užtekdavo kantrybės susitaikyti su mano lankomumu, džiaugiuosi jų suteiktu žmogiškuoju palaikymu, kad nebūtinai turi studijuoti mediciną ar politiką, ir jeigu nebaigsi mokyklos tik geriausiais įvertinimais, nereiškia, kad neturėsi ateities. Puikus palyginimas yra bendravimas su kad ir penkiais metais vyresniais kitataučiais, kurių žinios baigus mokyklą yra kur kas prastesnės nei lietuvių. Tikrai nehiperbolizuoju – švietimo sistemos dėka, kad ir kokia ji iškreipta bebūtų Lietuvoje, mes galim jaustis ramūs, kad neapsijuoksim, galvodami, kad Rumunija yra Afrikoje, o ir II-asis pasaulinis karas neįvyko prieš gerus du šimtus metų.

Universitete bent keli dėstytojai dėsto tik dėl to, kad jaučia pareigą pasidalinti patirtimi, o ne dėl finansinės naudos. Dėstytojai turi asmeninį interesą, kad jų studentai pasiektų aukštumų, tai išties pagirtina ir motyvuoja. Mokymosi programa, kurioje būna ir praktinių dalykų – darbas virtuvėje, viešbučio registratūroje, kambarių tvarkymas ir t.t. – leidžia suvokti, kaip iš tiesų funkcionuoja tikras viešbutis. Projektų užduotys čia nėra ištraukos iš vadovėlių ir paremtos butaforija, kuri, dėstytojui įvertinus, atsiduria šiukšlių dėžėje, o yra sukurtos realių organizacijų, kurios studentų darbus kaip verslo idėjas peržvelgia ir įvertina. Tai suteikia be galo daug stimulo. Pagarba studentams, kai į tave yra kreipiamasi ponas/ ponia, buvo viena iš malonių staigmenų. Abipusė pagarba organizacijoje lemia visai kitokius rezultatus – faktas.

Šiuo metu atlieku praktiką geriausiame Škotijos viešbutyje. Čia bedirbdamas viešbučio restorane supratau, kad magistro išsilavinimas kolegų rate – labai dažnas. Gerai įsiminęs vieno geriausių pasaulio viešbučio tinklo „Ritz Carlton“ moto, kad „Mes esame damos ir džentelmenai, aptarnaujantys damas ir džentelmenus“, dar kartą įrodo, kad šią specialybę aukšto lygio vietose dirba išsilavinę ir apsiskaitę darbuotojai. Juk mokėjimas greitai sureaguoti į kliento elgesio pokyčius, norus ar pokalbio palaikymas kliento užvesta tema yra be galo svarbu! Kaip gaila, kad Lietuvoje iki šiol ėjimo pavalgyti į maitinimo įstaigas kultūra yra paremta besaikiu apsirijimu ir restoranas paprastai būna įvertinamas pagal porcijos dydį ar pritaikytą nuolaidą.

Giedriaus Margevičiaus studijos Nyderlanduose. Foto / Giedrius Margevičius
Giedriaus Margevičiaus studijos Nyderlanduose. Foto / Giedrius Margevičius
© Asm. archyvas

Eidamas į „fine dining“ (angl. aukšto lygio) restoraną tu turi suprasti, kad visas personalas yra atsakingas ne už tai, kad numalšintų jūsų alkį, bet kad jūs puikiai praleistumėte vakarą. Maistas – tik visos dėlionės detalė, kuri užpildo patirtį, į kurią teisę turi kiekvienas klientas. Geras anekdotas, komplimentas apie laikrodį ar sekundės tikslumu pagautas kliento žvilgsnis, kad kažko trūksta, sukuria tam tikrą magiją, kuria vakaro eigoje pradeda tikėti svečiai. Mokėjimas pasėti mintį žmogaus galvoje ir leisti jam galvoti, kad šis užsakytas vyno butelis buvo būtent jo idėja yra įgūdis. Atspėti, kuri muzikos grupė sukelia žmogui euforiją, yra ne atsitiktinumas, o patirtis. Galų gale, nuolatinis pozityvumas gal kartais ir būna vaidyba, bet daugeliu atveju tai – nuoširdus personalo džiaugsmas, kad jie prisidėjo prie kažkieno išgyvenimų ir naujos patirties, kuria jis galbūt pirmadienio rytą dalinsis su kolegomis prie kavos puodelio.

Būtent aptarnaujantis personalas galbūt Jums šiandien pakėlė nuotaiką, pasėjo mintį, kur pigiau nusipirkti bilietą į sporto varžybas ar net kaip rasti bendrą kalbą su brandos laikotarpį išgyvenančiu sūnumi. Arbatpinigių kultūra Lietuvoje yra pakankamai gerai išvystyta ir žmonės yra pratę juos palikti, tačiau kartais derėtų suprasti, kad jie yra paliekami už profesionalumą ir gero laiko praleidimą, o ne iš reikalo ar todėl, kad tavo kaimynas visada taip elgiasi.

Šiuo metu esu be galo laimingas, kad studijuoju tokiame universitete, kuriame esu reikalingas, ir kas kelias savaites bent keli dėstytojai pasidomi, ar esu laimingas, dirbdamas esamą darbą praktikoje. Esu laimingas, kad turiu platų įvairių draugų ratą ir pažinau daug skirtingų kultūrų, kurių žinios nusveria daugelį vadovėlių.

Dar neatradau valstybės, kurioje gyvenčiau mieliau nei Lietuvoje, tačiau gyvenimas kelis metus užsienyje man yra tam tikras mokymosi ir tobulėjimo procesas, kurį su mielu noru dar už penkmečio pritaikyčiau Lietuvoje. Baimė nuliūdinti šeimą su savo svajone ar mokytojų skeptiškumas niekada neturėtų užkirsti kelio daugeliui moksleivių išbandyti save ten, kur jis jausis laimingas.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalinti savo mintimis, nuomone ar istorija? Lauksime Jūsų minčių el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Nuomonė“.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (63)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog nenuostabu, kad beveik kas antras Lietuvos pilietis mintimis žemėlapyje jau skrenda „svajonių“ šalies link.

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (97)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Žmonių nuomonė pašiurpino: nesuprantu, kaip galima palaikyti eutanaziją (47)

Neseniai skaičiau apie moterį, kuri papuolė į Antakalnio ligoninę ir jos pakraupimą persipildymu. Daug komentatorių pasisakė už eutanaziją. Iš karto prisiminiau veterinarą, kuris 17 metų gydė mūsų katiną. Jis pasakė, kad gyvūnų buvimas paremtas komfortišku gyvenimu, tad kai buvo išsiaiškinta, kad serga vėžiu, pasiūlė užmigdyti.

Nebrangių atostogų idėja Lenkijoje: su žmona likome patenkinti šiuo sprendimu (10)

Galvojate kur įdomiai ir nebrangiai praleisti atostogas šią vasarą, tačiau Lietuvos pajūris nebetraukia? Rekomenduoju aplankyti Lenkijoje esančius Aukštuosius Tatrus.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.